Elveriškės piliakalnis

Koordinatės

54°17′42.1″ š. pl. 23°25′42.1″ r. ilg. / 54.295028°š. pl. 23.428361°r. ilg.

Vieta

Lazdijų rajonas

Seniūnija

Lazdijų seniūnija

Aukštis

5–12 m

Plotas

2,66 ha

Naudotas

I tūkstantmetis – XIII a.

Žvalgytas

1954, 1962

Registro Nr.

u. k. 22939 (5306; 22940) / A186KP / AR588

Elveriškės piliakalnis su gyvenviete, vadinamas Eglynkalniu (valstybės saugomas kultūros paminklų kompleksas, unikalus kodas: komplekso – 22939,piliakalnio – 5306, gyvenvietės – 22940; senas registro numeris: komplekso – A186KP, piliakalnio – A186K1P, gyvenvietės – A186K2P; senas kultūros paminklų sąrašo numeris: AR588) – piliakalnis ir papėdės gyvenvietė šiaurės vakarinėje Lazdijų rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Bagateliaus kaime, Lazdijų seniūnija.

Pasiekiamas plentu 134 Leipalingis–Lazdijai–Kalvarija pavažiavus 1,2 km nuo Rudaminos, toliau – keliuku į kairę, 300 m vakarų kryptimi link Bagateliaus, yra kairėje pusėje, į pietus nuo keliuko.

Aplinkiniai piliakalniai

Lakinskų piliakalnis 15 km

Būriškių piliakalnis 14 km

Maišymų piliakalnis 2 km

Aglinės piliakalnis 18 km

Verstaminų I piliakalnis 8 km

Buniškių piliakalnis 7 km

Rudaminos piliakalnis 1,6 km

Pastaba:
Norėdami pamatyti Vikipedijoje aprašytų gyvenviečių ir kultūros paveldo objektų žemėlapį paspauskite prie koordinačių esančią Žemės ikoną

Archeologinis kompleksas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Archeologijos paminklų kompleksas įrengtas aukštumoje. Jo teritorija netaisyklingo plano, pailga rytų – vakarų kryptimi, 228 m ilgio ir iki 166 m pločio. Vakarinėje dalyje stūkso piliakalnis, vad. Eglynkalniu, kurį iš šiaurės, vakarų ir pietvakarių pusių juosia buvusi pelkėta dauba. Rytinėje teritorijos dalyje išliko arimo apnaikintas papėdės gyvenvietės kultūrinis sluoksnis.

Teritorijos plotas – 2,66 ha, fizinio apsaugos zonos pozonio plotas – 1,2 ha, vizualinio apsaugos zonos pozonio plotas – 77,2 ha.

1,65 km į pietryčius stūkso Rudaminos piliakalnis su gyvenviete.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje. Šlaitai statūs, rytų ir pietų pusėse – 5 m, vakarų ir šiaurės pusėse – iki 12 m aukščio. Aikštelė ovalo plano, įdubusi, pailga šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi, 16 m ilgio ir 9 m pločio. Ją ratu juosia pylimas, kuris ties aikštelės pietvakariniu ir šiaurės rytiniu galais 1,5 m aukščio ir 12 m pločio, rytų-pietryčių pusėje – 2,5 m aukščio ir 16 m pločio, kitur – iki 0,5 m aukščio.

Pietų, rytų ir šiaurės pusėse, 3 m žemiau pylimo yra 13 m pločio terasa. Jos pietvakarinėje dalyje matosi 6 m pločio ir 1,5 m gylio griovys bei 0,5 m aukščio ir 5,5 m pločio pylimas, kurie likusioje terasos dalyje užarti.

Piliakalnis apardytas arimų, jo pietrytinėje dalyje buvusi iškasta duobė. Dabar teritorija dirvonuoja, pietvakariniame šlaite auga eglių guotas. Pietinėje papėdėje įkastas seno pavyzdžio archeologijos paminklo anotacinis ženklas.

Papėdės gyvenvietė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rytinėje ir pietinėje piliakalnio pašlaitėje, 0,5 ha plote buvusi papėdės gyvenvietė, kurios teritorija dabar dirvonuoja.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vietos gyventojams piliakalnis žinomas nuo seno. Seniau ant jo augo eglynas (eglių miškas), todėl kalva buvo pavadinta Eglynkalniu.

1972 m. piliakalnis paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu,^[1] 1992 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašą,^[2] 1997 m. kartu su papėdės gyvenviete registruotas kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąraše.^[3] 1998 m. archeologijos kompleksas paskelbtas kultūros paminklu,^[4] 2004 m. pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektų kompleksu.^[5]

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1954 m.^[6] ir 1962 m.^[7] žvalgė Istorijos institutas (žvalgomųjų archeologinių ekspedicijų vadovai Pranas Kulikauskas ir Vytautas Daugudis).

Piliakalnio aikštelėje pastebėtos plono, arimo sunaikinto kultūrinio sluoksnio liekanos. Papėdės gyvenvietėje, daugiausia rytinėje piliakalnio pašlaitėje, rasta lipdytos ir žiestos keramikos šukių, nuo ugnies suskeldėjusių akmenų.

Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.^[8]

Piliakalnio su gyvenviete kompleksas datuojamas I tūkstantmečiu – XIII a.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 142
↑ Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1993
↑ Valstybės žinios – 1998 m. vasario 7 d. – Nr.14
↑ Valstybės žinios – 1998 m. gegužės 27 d. – Nr. 49-1342
↑ Valstybės žinios – 2005 m. gegužės 7 d. – Nr. 58-2034
↑ Pranas Kulikauskas. 1954 m. žvalgomoji archeologinė ekspedicija Užnemunėje. – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1, b. 28. – L. 37–38, eil. Nr. 35
↑ Vytautas Daugudis. 1962.V.7–12 d. d. Istorijos instituto archeologinės žvalgomosios išvykos į Užnemunę ataskaita. – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1, b. 164. – L. 19–20, eil. Nr. 9
↑ Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – Vilnius, Mintis, 1975. – T. 2. – P. 57, eil. Nr. 175

Petras Tarasenka. Užnemunės krašto piliakalniai. – Vilnius, 1997. – P. 68–69
Zenonas Baubonis, Gintautas Zabiela. Lietuvos piliakalniai: atlasas. – Vilnius, 2005. – T. 2. – P. 12–13

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

[1] Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 142

[2] Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1993

[3] Valstybės žinios – 1998 m. vasario 7 d. – Nr.14

[4] Valstybės žinios – 1998 m. gegužės 27 d. – Nr. 49-1342

[5] Valstybės žinios – 2005 m. gegužės 7 d. – Nr. 58-2034

[6] Pranas Kulikauskas. 1954 m. žvalgomoji archeologinė ekspedicija Užnemunėje. – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1, b. 28. – L. 37–38, eil. Nr. 35

[7] Vytautas Daugudis. 1962.V.7–12 d. d. Istorijos instituto archeologinės žvalgomosios išvykos į Užnemunę ataskaita. – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1, b. 164. – L. 19–20, eil. Nr. 9

[8] Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – Vilnius, Mintis, 1975. – T. 2. – P. 57, eil. Nr. 175

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]