Eleronas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Eleronų inicijuoto lėktuvo šoninio supimo demonstracija.

Eleronas (iš pranc. aileron 'mažasis sparnas') – atlenkiamas valdymo paviršius, pritvirtintas galiniame orlaivio sparno krašte. Jais keičiama sparno keliamoji galia, kiekvienam sparnui atskirai ir nepriklausomai nuo kito. Naudojami šoniniam orlaivio sukimui (aplink išilginę orlaivio ašį). [1]

Veikimo principas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prireikus lėktuvą pasukti aplink išilginę ašį, vienas eleronų nuleidžiama, o kitas pakeliamas. Aukštyn nulenkto elerono pusėje sparnas kelia mažiau, o žemyn nulenkto elerono pusėjo jo sparnas kelia daugiau. Taip sukuriama jėga, sukanti lėktuvą aplink skridimo ašį reikiama kryptimi. Palenkti eleroną žemyn reikia daug daugiau jėgos nei palenkti aukštyn, todėl jie sujungiami mechaniškai, kad abu palinktų panašiai, arba aukštyn linkstantis eleronas palinktų šiek tiek daugiau.[2]

Pasukant abu eleronus į tą pačią pusę, juos galima panaudoti kaip atvartus. Taip pat skrendant viršgarsiniu greičiu kartais eleronų funkciją perima arčiau sparno šaknies, standesnėje vietoje esantys atvartai. [3] Tinkami atvartais naudoti eleronai vadinami flaperonais.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš pradžių sparno keliamąją galią buvo bandoma keisti mechaniškai deformuojant sparno formą. Šie bandymai nebuvo sėkmingi, lankstomi sparnai lūžinėjo. Tokius sprendimus pakeičiantys eleronai pirmą kartą pasirodė Naujosios Zelandijos išradėjo Richard Pearse 1902 m. sukonstruotame viensparniame lėktuve, bet dauguma tyrinėtojų mano, jog orlaivio skrydis vis vien buvo nevaldomas. Manoma, jog pirmas eleronais kontroliuojamas orlaivis buvo Alberto Santos-Dumont 1906 m. sukonstruotas lėktuvas 14-bis.

Vėliau nepriklausomai eleronus išrado Aerial Experiment Association ('Oro bandymų asociacija'), vadovaujama Alexander Graham Bell ir prancūzų orlaivių statytoju Robert Esnault-Pelterie.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]