Elena Urbaitytė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Elena Urbaitytė (angl. Elena Urbaitis, 1922 m. birželio 4 d. Kaunas2006 m. vasario 17 d. Niujorkas) – lietuvių dailininkė, skulptorė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė Lietuvos kariuomenės karininko, vėliau politinio ir visuomenės veikėjo, advokato Igno Urbaičio (1896-1952 m.) šeimoje. Motina Elena Bražionytė (1899-1990 m.), Rusijos caro Nikolajaus II rūmų arklių ūkio vedėjo Juozo Bražionio duktė. Broliai pedagogas Algirdas Urbaitis (1931-1987 m.) ir inžinierius konstruktorius Liudvikas Urbaitis (g. 1933 m.)

1941 m. baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją, atestato gavimo dieną prasidėjo Vokietijos - Rusijos karas. 1941-1943 m. studijavo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, vokiečiams jį uždarius grįžo į Šiaulius.

Artėjant frontui šeima persikėlė į Švėkšną, iš kur jai vienintelei iš šeimos pavyko pasitraukti į Vakarus. Dirbo ginklų gamykloje Čekoslovakijoje, vėliau pasitraukė į Vieną, kur patyrė amerikiečių bombardavimą. Karo pabaigos sulaukė kaime prie Zalcburgo. Pragyveno už maistą piešdama žmonių portretus. Kai miestelį užėmė JAV kariuomenė, nusigavo į Miuncheną, kur įstojo į meno akademiją, perkeltą į Heimhauzeną. 1947 m. persikėlė į Freiburgą Prancūzijos okupacinėje zonoje, kur Vytautas Kazimieras Jonynas įsteigė Taikomosios dailės mokyklą. 1949 m. laimėjo stipendiją tęsti dailės studijas Paryžiuje, o vėliau ir meno bakalauro stipendiją JAV Alabamos koledže (dab. Montevalo universitetas).

Nuo 1953 m. gyveno Niujorke, 1957-1984 m. dirbo mokytoja, 1958-1960 m. studijavo Kolumbijos universitete. 1961 m. surengė pirmąją tapybos parodą „Auth Shermen“ galerijoje Niujorke, vėliau dar 15 asmeninių parodų Niujorke (1961, 1962, 1963, 1978, 1979, 1980, 1982, 1984, 1987 m.), Čikagoje (1967 m.) ir Toronte, dalyvavo per 100 grupinių parodų 21 JAV muziejuose ir galerijose. Jos kūrybą pristatė taip pat ir Lietuvos dailės muziejus, Taikomosios dailės muziejus (1988 m. ir 1997 m.) Vilniuje, Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus Kaune (2000 m.). [1]

1976 m. pirmą kartą apsilankė Lietuvoje. Testamentu savo kūrybą padalijo Lietuvos dailės muziejui, Nacionaliniam M. K. Čiurlionio muziejui ir Šiaulių Aušros muziejui.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1975 m. Hekšerio muziejaus premija už didelius kūrybinius laimėjimus.
  • 1977 m. Lietuvių kultūros centro aukso medalis
  • 1988 m. Amerikos šiuolaikinio meno sąjungos skulptūros premija
  • 1992-1993 m. Tarptautinio biografijų centro (International Biographical centre, Kembridžas, Anglija) Metų moters titulas
  • 1993 m. Amerikos lietuvių kultūros tarybos pagrindinis prizas už kūrybą
  • 2004 m. Tarptautinio biografijų centro Tarptautinio vizualiojo meno metų menininko titulas

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Elena Urbaitis: Works on Paper (Darbai ant popieriaus, Vilnius, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2000 m.) ISBN 9986-571-60-X (220 reprodukcijų)
  • Elena Urbaitis. Elena Urbaitis – Nubaustieji. Igno Urbaičio ir jo artimųjų likimas okupuotoje Lietuvoje. Vilnius, Vilniaus dailės akademijos leidykla. 2007 m. ISBN 9955-624-90-6

Atsiliepimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Savo mene E. Urbaitytė siekė sujungti tapybą, skulptūrą ir architektūrą. To pavyzdys – jos skulptūrinė serija, pavadinta „Nutapyti paviršiai“ (1987 m.) ir „Instaliacija“ (1990 m.) – mišriu būdu sukurti darbai, eksponuojami Long Ailendo universitete. Jau nuo 1979 m. menininkė visiškai atsidavė skulptūrai, jos pirmi rezultatai rodyti „Phoenix“ galerijoje, pavadinti „Apšviesta statyba“. Spalva tapyboje jai buvo svarbiausia priemonė, o perkelta į skulptūrą virto milžiniška instaliacija arba montažu.

Beveik 84 metų skulptorė didžiausią dalį savo kūrinių paliko Lietuvos muziejams. Jų taip pat galima pamatyti atvirose erdvėse Vilniuje ir kitur: „Erdvės skrydis“ (1992 m.) yra prie Spaudos rūmų, „Atspindžiai“ (1996 m.) – Europos parke, penkios skulptūros iš serijos „Plienas dabar“ (1997 m.) – Technikos universiteto bibliotekos kieme Vilniuje ir t. t. Maža dalis jos archyvų ir keli meno darbai liks ALKAI Putname ir Pasaulio lietuvių centrui Lemonte. [2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Elena Urbaitis. Nubaustieji. Vilniaus dailės akademijos leidykla. 2007 m.
  2. Stasys Goštautas. Elena Urbaitytė. in memoriam. 7 MENO DIENOS, 2006-03-03 nr. 698

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]