Elektroninė valdžia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.
 Ambox scales.svg  Šio straipsnio neutralumas yra ginčytinas.
Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).

Elektroninė valdžia – valstybės ir savivaldos institucijų reguliuojamas visuomenės santykių plėtros reiškinys, kurio tikslas – didinti vykdomosios valdžios sprendimų priėmimo skaidrumą, kokybiškiau ir efektyviau teikti visuomenei, verslo subjektams ir institucijoms viešąsias paslaugas ir informaciją, naudoti tam tikras informacinių technologijų teikiamas galimybes. Elektroninė valdžia – tai galimybė per internetą ar kitokiu nuotoliniu būdu apmokėti už komunalines paslaugas, užsisakyti reikalingas pažymas, pateikti užklausimus ir gauti į juos atsakymus, per rinkimus balsuoti už norimą kandidatą ir t. t. Kitaip sakant ten, kur tiesiogiai nėra būtina susitikti su valdininku, žmogus turės galimybę sutvarkyti savo reikalus nuotoliniu būdu. Elektroninė valdžia dažniausiai suvokiama kaip valstybinės valdžios tąsa elektroninėje erdvėje, pasireiškianti kaip valstybės funkcijų realizavimas, organizacinių pokyčių tobulinimas pasitelkiant informacines technologijas. Elektroninė valdžia yra vienas iš būdų modernizuoti valstybės valdymą, sėkmingai vykdyti valstybės reformą, prisitaikant prie žinių visuomenės reikalavimų, pagerinti visuomenės ir valdžios ryšio kokybę. Dėl šių priežasčių elektroninė valdžia gali ir turi tapti vienu iš valstybės strateginio valdymo įgyvendinimo efektyvių veiksnių ir prioritetų.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Terminas e – vadžia pirmą kartą buvo pristatytas 1993 m. JAV Nacionalinėje veiklos apžvalgoje (toliau NVA). Nuo tada daugelis pasaulio šalių, atsižvelgdamos į pokyčius socialinėje, ekonominėje ir technologinėje aplinkoje, vykdė įvairius tyrimus bei vystė įvairiapuses e – valdžios koncepcijas bei teorijas. Pirmą kartą paminėjusi e – valdžios terminą NVA koncentravosi į kainą ir efektyvumą siekdama „priversti valdžią dirbti geriau ir kanuoti mažiau”. 1997 m. NVA nubrėžė e – valdžios strategijos gaires susiejant jas su inovacijų konceptais. Dar daugiau, 1998 m. Jungtinės Karalystės protokole „Informacinės technologijos ir žmonės”, e – valdžios konceptas buvo išplėstas ir užsibrėžtas tikslas pasiekti paslaugų, teikiamų klientams, veiksmingumo pažangą – apimančią tiek pavienius piliečius, tiek privačias kompanijas, – padidinti valdžios operacijų skaidrumą bei realizuoti dalyvaujamosios demokratijos idėją.

Elektroninės valdžios koncepcijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2002 m. gruodžio 31 d. Nutarimu Nr. 2115 Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino elektroninės valdžios koncepciją, kurioje nustatytas pagrindinis elektroninės valdžios tikslas – elektronine valdžia siekiama gerinti (naudojant skaitmenines technologijas) viešųjų paslaugų teikimą valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, Lietuvos Respublikos gyventojams, verslo subjektams.

Valstybės nutarime dėl elektroninės valdžios koncepcijos patvirtinimo viešųjų paslaugų perkėlimo į internetą brandos lygiai aprašomi taip:

  • Pirmasis lygis – informacinio pobūdžio viešosios paslaugos. Institucija pateikia viešąją informaciją internetu.
  • Antrasis lygis – dalinė transakcija. Institucija pateikia vartotojui savo tinklalapiuose iš dalies automatizuotas formas ir anketas, kurias užpildęs ir išspausdinęs vartotojas gali jomis naudotis (pvz., pateikti institucijai duomenis).
  • Trečiasis lygis – dalinis interaktyvumas. Vartotojo tapatybė nustatoma sistemoje. Jis gali pateikti užklausas, ir instituciją į elektroninę užklausą atsako. Tačiau viešoji paslauga (pvz., pažyma) pristatoma neelektronine forma.
  • Ketvirtasis lygis – visiškas interaktyvumas. Baigtas e.valdžios projektas. Vartotojas elektroniniais kanalais pateikia užklausą ir gauna galiojančią elektroninę viešąją paslaugą.

Taigi pirmasis lygis numato tokį vartotojo ir valstybės institucijos ryšį: institucija internete pateikia vartotojui informaciją, o vartotojas turi galimybę ją gauti, naudodamas šiuolaikines informacines technologijas. Antrasis lygis suteikia vartotojui platesnių galimybių: vartotojas gali internetu parsisiųsti reikalingą elektroninę formą ir ją užpildyti, tačiau pateikti ją gali tik tradiciniais būdais (pvz., asmeniškai, paštu arba faksu). Trečiasis lygis suteikia galimybę ne tik atsisiųsti elektroninę dokumento formą, bet ir užpildytą formą internetu pateikti institucijai. O ketvirtasis lygis sudaro galimybę ne tik elektroniniu būdu vykdyti procedūras, bet ir gauti paslaugą (pvz., sprendimą, pažymą, apmokėjimą). Šioje koncepcijoje buvo numatyta, kad iki 2005 m. visos viešosios paslaugos, kurias administruoja institucijos, iki trečiojo lygio turės būti perkeltos į internetą ar teikiamos kitais nuotoliniais būdais (išskyrus viešąsias paslaugas, kurios negali būti teikiamos nuotoliniu būdu, pavyzdžiui, viešosios paslaugos, kurias teikiant privalo dalyvauti pats valstybės tarnautojas). Ši sąlyga dar bėra įvykdyta. Elektroninės valdžios koncepcijos tikslas – didinti vykdomosios valdžios sprendimų priėmimo skaidrumą, kokybiškiau ir efektyviau teikti visuomenei, verslo subjektams ir institucijoms viešąsias paslaugas ir informaciją, tam panaudojant informacinių technologijų teikiamas galimybes. Elektroninės valdžios koncepcijos įgyvendinimo priemonių plano projekte numatomos priemonės, kurios leis tobulinti viešojo administravimo sektorių, skatinti ir plėtoti organizacinių priemonių diegimą, kurti saugų valstybės institucijų tinklą, sukurti fizinių ir juridinių asmenų identifikavimo sistemą valstybės informacinėse sistemose ir panaudojant skaitmenines technologijas teikti viešąsias paslaugas. Artimiausiu metu Vidaus reikalų ministerija planuoja Elektroninės valdžios koncepcijos įgyvendinimo priemonių plano projektą teikti svarstyti Vyriausybei.

Elektroninės valdžios prioritetai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Elektroninės valdžios strategijos mastu paslaugos skirstomos į kelias klases:

  • Vyriausybė – piliečiui,
  • Vyriausybė – verslui;
  • Vyriausybė – vyriausybei.

Strateginiai elektroninės valdžios tikslai: 1 tikslas: paslaugų vyriausybė – piliečiui ir vyriausybė – verslui teikimas nuotoliniais būdais. Šio tikslo įgyvendinimas leistų šalies piliečiams bei verslo subjektams gauti paslaugas iš vienų rankų, t. y. vieno langelio principu, išvengiant laiko gaišimo įstaigose. 2 tikslas: paslaugų vyriausybė – vyriausybės optimizavimas, naudojant IT priemones. Šio tikslo įgyvendinimas leistų optimizuoti informacijos keitimosi tarp institucijų procesus, tokiu būdu lengvindamas institucijų darbą bei padėdamas įgyvendinti pirmą tikslą.

Elektroninės valdžios privalumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

E. valdžios įgyvendinimas padidina paslaugų, teikiamų internetu, poreikį Lietuvoje. Viešajame administravime elektroninė valdžia yra ir visada liks priemonė įgyvendinti valstybės valdymo reformą. Skaidresnis valstybės valdymas, valstybės tarnautojų asmeninė atsakomybė, aiški atskaitomybės sistema, skaidrūs sprendimų priėmimo mechanizmai – tai tik keletas tiesiogiai su valdymu susijusios naudos aspektų. Dauguma viešojo administravimo mokslininkų skiria tokius teigiamus E.valdžios reformų aspektus viešojo administravimo sistemoms bei jų darbuotojams :

  • Organizaciškai nepakitusių biurų kompiuterizavimas: jo dėka vidinė organizacijų sąranga yra kompiuterizuota ir automatizuota, tokiu būdu dirbantys biurai labiau susieti tarpusavyje, jiems lengviau dirbti;
  • fundamentinė „užnugario“ biurų reorganizacija ir centralizacija: ji gelbsti tobulinant paslaugų teikimą, paslaugų kūrimo filosofiją bei pačių paslaugų kūrimą;
  • „užnugario“ biurų decentralizacija bei „priešakinių“ biurų centralizacija;
  • įprastinių „užnugario“ biuro komponentų moduliavimas plačiose teritorijose, išlaikant lankstumą ir galimybes prisitaikyti prie specifinių aplinkos poreikių;
  • popierizmo sumažinimas bei informacijos talpinimas skaitmeninėse laikmenose; jo dėka gali būti naikinami popieriniai archyvai, atlaisvinami didžiuliai viešojo administravimo darbuotojų biurų plotai, palengvinama būtinosios informacijos sklaida decentralizuotose įstaigose[1].

Elektroninės valdžios pavojai ir trūkumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kasdien vis labiau ryškėja trūkumai tarp žmonių, kurie moka naudotis kompiuteriais ir interneto teikiamomis galimybėmis, bei tų, kuriems šios sritys vis dar yra nežinomos, todėl didelę reikšmę elektroninės valdžios plėtrai turi švietimas šioje srityje. Taip pat E. Valdžios plėtra kelia potencialią grėsmę piliečių privatumui. Didėjant valdžios ir piliečių sąveikai elektroninėje erdvėje, valdžia kaupia vis daugiau asmeninės informacijos. Blogiausiu įvykių sekos atveju, tokia sistema galėtų tapti totalitarinės valstybės įrankiu. Skaitmeninio parašo technologijos yra tik kuriamos ir tobulinamos, todėl kol kas nėra patikimos. Taigi sunku tiksliai numatyti laiką, kada visa tai pasieks eilinius piliečius.

Esamos elektroninės valdžios paslaugų būklė Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vertinant Lietuvos investicijas į el. valdžios projektus galima teigti, jog daugiausia orientuojamasi į nacionalinio lygmens paslaugų teikimą, o ne vietinį ar regioninį. Lietuvos viešojo administravimo institucijų teikiamų el. valdžios paslaugų apimtys ir kokybė smarkiai skiriasi priklausomai nuo institucijos, geriausiai išplėtotos yra verslui skirtos ir su jo atskaitomybe susijusios el. paslaugos. El. paslaugų apimtys laikui bėgant auga (tam didelį postūmį davė ES paramos lėšos, naudojamos el. valdžios paslaugų projektams įgyvendinti), todėl tikėtina, jog el. paslaugų pasiūla bendrąja prasme ateityje gerės. Apibendrinant elektroninių paslaugų paklausą Lietuvoje galima teigti, jog:

  • el. paslaugų naudojimas Lietuvoje kol kas nėra didelis ir jis skiriasi priklausomai nuo paslaugų rūšies; aktyvesni vartotojai yra verslo subjektai;
  • auga paklausa el. valdžios paslaugoms, kartu auga ir vartotojų reiklumas paslaugų kokybei;
  • priklausomai nuo aktualumo bei paslaugų kokybės, skirtingų el. paslaugų vartojimas augs netolygiai.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. (2002). Elektroninė Vyriausybė: viešosios elektroninės psalaugos, valstybės registrai, valstybinio sektoriaus kompiuterizavimas. Vilnius.
  • Paliulis, N.; Pabedinskaitė, A.; Šaulinskas, L. (2007). Elektroninis verslas: raida ir modeliai. Vilnius.
  • El. valdžios Lietuvoje būklė ir perspektyvos [1]
  • Limba, Tadas. Elektroninės valdžios įgyvendinimas: Lietuvos apžvalga [2]
  • Pristatomas Elektrininės valdžios koncepcijos įgyvendinimo priemonių plano projektas [3]
    • HOMBURG V., SNELLEN I. (2007) Will ICTs Finally Reinvent Government? The Mutual Shaping of Institutions and ICTs Iš New public management: adaptations and alternatives. Houndmills: Palgrave Macmillan. P.146.