Elžbieta Sofija Hohencolern

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Elžbieta Sofija Hohencolern
Alžbieta Sofja Radzivił (Hohenzollern). Альжбета Соф’я Радзівіл (Гогенцолерн) (1613).jpg
Hohencolernai
Hohencolernų herbas
Hohencolernų herbas
Gimė 1589 m. birželio 4 d.
Berlynas
Mirė 1629 m. gruodžio 24 d. (40 metų)
Frankfurtas prie Oderio
Tėvas Johann Georg
Motina Elžbieta Angaltskaitė
Sutuoktinis (-ė) Jonušas Radvila,
Julijuss Henrikas Saksen-Lauenburgas
Vaikai Boguslavas Radvila,
Francas Erdmanas Saksen-Lauenburgas
Commons-logo.svg Vikiteka Elžbieta Sofija HohencolernVikiteka

Elžbieta Sofija Hohencolern (vok. Elisabeth Sophie von Brandenburg; 1589 m. birželio 4 d., Berlynas – 1629 m. gruodžio 24 d., Frankfurtas prie Oderio) – Brandehburgo princesė, ištekėjus – kunigaikštienė Radvilienė ir Saksen-Lauenburgo hercogienė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Elžbieta Sofija vaikystėje

Elžbieta Sofija – Branderburgo kurfiursto Johano Georgo ir jo trečios žmonos Elžbietos Angaltskaitės duktė, kunigaikščio Joachimo Ernesto Angaltskio anūkė.

Pirmą kartą Elžbieta Sofija ištekėjo 1613 m. kovo 27 d. už Jonušo Radvilos Berlyne. 1628 metais Elžbieta Sofija pardavė skirtas jai valdas – miestą ir Lichtenbergo pilį Baireito kunigaikštystėje savo broliui markgrafui Kristianui Hohencolernui. Kunigaikštis Jonušas 1617 metais įgijo valdas savo žmonai našlystės atvejui už 100 tūkstančių guldenų iš Valdenfelcų.

Antruoju Elžbietos Sofijos vyru 1628 m. vasario 27 d. tapo Julius Henrikas Saksen-Lauenburgas. Elžbieta Sofija palaidota Šv. Marijos bažnyčioje, Frankfurte.

Vaikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo pirmos santuokos Elžbieta Sofija pagimdė sūnų Boguslavas Radvila (1620–1669), kuris vedė princesę Aną Mariją Radvilaitę (1640–1667). Antroje santuokoje taip pat gimė sūnus Francas Erdmanas Saksen-Lauenburgas, vedęs princesę Sibilę Hedvygą Saksen-Lauenburgę (1625–1703).

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • F. A. W. Dünnemann: Stammbuch der brandenburgisch-preussischen Regenten, Nauck, 1831, S. 105
  • Christian von Stramberg, Anton Joseph Weidenbach: Denkwürdiger und Nützlicher rheinischer Antiquarius, Band 1, Teil 3, R. F. Hergt, 1853, S. 338

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]