Elžbieta Mikalauskaitė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Elžbieta Mikalauskaitė
Gimė: 1899 m. rugpjūčio 13 d.
Kelmaičiai, Rudaminos valsčius
Mirė: 1970 m. gegužės 9 d. (70 metų)
Vilnius
Veikla: kalbininkė
Alma mater: Vytauto Didžiojo universitetas

Elžbieta Mikalauskaitė (1899 m. rugpjūčio 13 d. Kelmaičiai, Rudaminos valsčius1970 m. gegužės 9 d. Vilnius) – Lietuvos kalbininkė, viena fonetikos mokslo pradininkių Lietuvoje.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19261933 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete. 19311933 m. ir 19391944 m. dirbo Lietuvių kalbos žodyno redakcijoje, vėliau – mokytoja. 19371939 m. tobulinosi Berlyno, Leipcigo, Hamburgo universitetuose. 19441947 m. dirbo Lietuvių kalbos institute. 19441970 m. VPI Lituanistikos fakulteto dėstytoja, nuo 1960 m. docentė.

Paskelbė baltų kalbų istorijos straipsnių, taip pat apie savo gimtosios pietvakarių dzūkų tarmės metatoniją. Rinko „Lietuvių kalbos atlaso“ medžiagą, redagavo akademinės „Lietuvių kalbos gramatikos“ (t. 1, 1965 m.) fonetikos skyrių. 1975 m. išleista jos knyga „Lietuvių kalbos fonetikos darbai“, kurioje paskelbtas jos Vilniaus pedagoginiame institute skaitytas bendrinės lietuvių kalbos fonetikos kursas, gimtosios tarmės fonetikos tyrinėjimai, įvairūs eksperimentiniai darbai.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algirdas SabaliauskasElžbieta Mikalauskaitė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 77 psl.