Ejekatlis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Ejekatlio-Kecalkoatlio atvaizdas Bordžijos kodekse

Ejekatlis (nah. Ehēcatl) – vėjo dievas actekų mitologijoje, siejamas su dievu Kecalkoatliu (dažniausiai laikomas vienu iš jo aspektų), dar įvardijamas Ejekatliu-Kecalkoatliu. Savo ruožtu ir pats Ejekatlis turėjęs keturis aspektus – keturias vėjo kryptis. Ikikolumbinių Centrinės Meksikos kultūrų kosmogoniniuose mituose Ejekatlis – vienas iš dievų kūrėjų ir kultūrinių herojų.[1][2]

Actekai šį dievą vaizdavo juodą, jo veidą slėpė raudona kaukė su snapu, ant kaklo – kriauklių vėrinys (taip paaiškinamas vėjo švilpesys). Tikėta, kad padedąs lietaus dievui Tlalokui, prieš lietų išvalydamas orą, o savo galingu alsavimu įpučiąs gyvybę naujiems kūriniams. Kadangi buvo glaudžiai siejamas su lietaus dievybėmis, Ejekatliui aukojama būdavo drauge su jomis. Pasak mitų, Ejekatlis įsimylėjęs gražiąją Majauelę ir tokiu būdu suteikęs žmonės galimybę mylėti. Penktosios saulės amžiaus pradžioje šis dievas pūsdamas privertęs judėti Saulę ir Mėnulį. Pasiaukoję ugnyje, Saule ir Mėnuliu tapę šviesos dievas Nanauacinas ir mėnulio dievas Teksistekatlis.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Miller, Mary; Karl Taube (1993). The Gods and Symbols of Ancient Mexico and the Maya: An Illustrated Dictionary of Mesoamerican Religion. London: Thames & Hudson, p. 70, 84. ISBN 0-500-05068-6. OCLC 27667317.
  2. 2,0 2,1 Ann Bingham (2004). South and Meso-American Mythology A to Z. Facts On File, p. 40.