Eino Nieminen (kalbininkas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Eino Nieminen
Gimė 1891 m. gegužės 23 d.
Helsinkis, Rusijos imperija
Mirė 1962 m. gegužės 24 d. (71 metai)
Helsinkis, Suomija
Veikla kalbininkas
Pareigos profesorius

Einas Vilhas Kalervas Nieminenas (suom. Eino Vilho Kalervo Nieminen, 1891 m. gegužės 23 d. Helsinkis, Rusijos imperija – 1962 m. gegužės 24 d. Helsinkis, Suomija) – suomių kalbininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1910 m. pradėjo studijuoti Helsinkio universitete, 1913–1914 m. studijas tęsė Leipcigo universitete, čia jo dėstytojai buvo garsūs kalbininkai K. Brugmanas ir A. Leskynas. 1915–1917 m. studijavo Petrograde, kur susipažino su K. Būga.[1] 1922 m. suformulavo lietuvių kalboje galiojantį kirčiavimo dėsnį, pavadintą jo vardu – Niemineno dėsniu.[2] 1923 m. tapo mokslų daktaru. 1924 m. dėstė Lenkijoje, taip pat kurį laiką gyveno Lietuvoje, studijavo lietuvių kalbą. Nuo 1928 m. Helsinkio universitete dėstė slavų, lenkų ir baltų filologiją. 1939 m. pradėjo eiti profesoriaus pareigas.[1] Parašė straipsnių apie baltizmus Baltijos finų kalbose. Buvo įsitikinęs, kad Baltijos finų kalbos susidūrė ne su baltų prokalbe, o su jau atitolusia nuo baltų prokalbės atskira baltų kalba. Paskelbė savo mokytojo J. Mikolos archyve rastas P. Kriaučiūno užrašytas lietuvių liaudies dainas, jas išvertė į vokiečių kalbą ir drauge pateikė lietuviškus originalus. Šis darbas buvo publikuotas 1949 m.[1]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 A. Sabaliauskas, redaktorė T. Paulauskytė (2018-09-12, red. 2021-11-22). „Eino Vilho Kalervo Nieminen“. VLE. Nuoroda tikrinta 2022-01-17. 
  2. M. Villanueva Svensson (2021). „Nieminen's law revisited“. Baltistica. Nuoroda tikrinta 2022-01-17. 

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]