Egzistencinė psichologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Egzistencinė psichologija asmeninės psichologijos kryptis, glaudžiai susijusi su egzistencializmo filosofija. Egzistencinė psichologija kalba apie paprastus dalykus, bet jie svarbūs žmogui.

Šios psichologijos mokslo šakos įkūrėjas V. Frankl, per karą buvęs koncentracinėje stovykloje, teigia kad kiekvienas išgyvena gyvenimo prasmę.

M. Heidegeris – įvedė būties pasaulio sampratą. Dasein (vok. būti čia) – savastis negali atskirai egzistuoti nuo pasaulio. Savasties funkcija – atverti tą pasaulį. Būties pasaulyje sampratą. Kalba apie būtį, pasaulį, o ne apie savastį. Dasein sąvoka išreiškia žmogaus ir pasaulio vienovę, jie negali egzistuoti vienas be kito, negali būti suprasti vienas be kito. Būtis – mūsų išgyvenamas žinojimas, kad mes esame egzistuojame. Žmogus išskyrus būtį šiame pasaulyje neturi nesirinkimo, žmogus negali pasirinkti socialinių gyvenimo aplinkybių (įmesties į pasaulį sąvoka).

Tai, ką žmogus turi siekti, sužinoti, žmogaus būties sąlygų – tam tikrų supratimas – tai tam tikrų bendrų žmogaus būties bruožų nekintančių per amžius žinojimas.

Anot šios psichologijos krypties atstovų, žmogus neturi galimybės kontroliuoti savo biologinės ir socialinės padėties – žmonės esti „įmesti į šį pasaulį“. Kitas egzistencinės psichologijos ir filosofijos atstovas, Martinas Haidegeris, tvirtino, kad dėl tokios padėties žmogaus egzistavimą sąlygoja 4 veiksniai – egzistencinio būtinumo pagrindas:

  • atsitiktinis gimimas
  • ypatingumas, absoliutus unikalumas
  • laisvė rinktis rizikuojant
  • fundamentalūs gyvenimo siekiai, būdai, kuriais žmogus palaiko santykius su pasauliu ir žmonėmis jame

Šių sąlygų priėmimas yra pagrindas žmogaus egzistencijai. Žmogaus prigimtis niekada nėra fiksuota, esame nuolatinio tapsmo procese. Kuo daugiau mes priimame save kaip aktyviai veikiantį pasaulį, tuo daugiau atsiveria tas pasaulis, būtis mums. Kuo daugiau save išgyvename kaip pasyviai veikiantį, tuo labiau vegetuojame, tampame daiktu savyje. Žmogaus gyvenimas – jo santykis su pasaulio visuma.

Žmogaus prigimtis nėra fiksuota ir gali būti valdoma (gali kisti).

Matmenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Egzistencinės psichologijos atstovai išskyrė 4 svarbiausiais žmogaus egzistavimo pasaulyje matmenis (L. Binswanger):

  • Fizinis (kūniškasis) matmuo.
  • Socialinis (santykio) matmuo.
  • Psichologinis (mano asmeninis pasaulis) matmuo.
  • Dvasinis matmuo.

Vienu metu žmogus egzistuoja visuose matmenyse. Įvairiomis aplinkybėmis tam tikras matmuo gali tapti aktualesnis. Problemos viename matmenyje sukelia problemas ir kituose. Vienas veikia kitą, jie visi susiję.

Fizinis matmuo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai resursai, kurių dėka mes išliekame, išgyvename. Nuostatos kūno atžvilgiu, santykis su kūnu. Požiūris į sveikatą ir gyvybę, seksualinis gyvenimas, fizinė aplinka. Harmonija šitame matmenyje yra pagrindas visiems kitiems matmenims. Tačiau nesklandumai kituose matmenyse, atsispindi šiame

Socialinis matmuo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai santykis su pasauliu.. Santykiai su tėvais, priklausomybė nuo kitų. Svarbu kaip žmogus priima kitus į savo pasaulį – ar priima ir susitaiko, ar bando keisti. Pirmi santykiai – su tėvais, nuo jų priklauso tolensi santykiai. Vėliau santykių daugėja. Kitų egzistavimas „mano“ pasaulyje yra neišvengiamas, nes gimstame tarp žmonių. Mums reikia pripažinimo – stengiamasi atitikti stereotipus.

Psichologinis matmuo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Santykis su pačiu savimi ir artimi, intymūs ryšiai su kitais. Šį matmenį sudaro atsakymas į klausimą „Ką bet kas pasaulyje reiškia man asmeniškai?“. Siekiame objektyvizuoti save pasaulyje (įvardinti ir pateikti), tai skurdina žmogaus savastį pasaulyje. Joks žmogus nėra savybių rinkinys. Savastis nuolatos kinta, todėl atsakymas į klausimą „kas aš esu?“ visada skirtingas. Žmogus turi įgimtą savybę keistis, keisti savo gyvenimą. Siekiama padėti atsakyti žmogui į klausimą „kas aš esu?“. Kai žmogus sugeba atsakyti į jį, tada ...... Kas nemoka būti vienas, tas nemoka būti ir su kitais žmonėmis (nereikalaujant, kad jie patenkintų visus jo poreikius, atsakytų į klausimą „kas aš esu?“).

Dvasinis matmuo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Santykio su vertybėmis matmuo. Matmuo, kuriame žmogus randa gyvenimo prasmę. Šis matmuo apima religinius aspektus (santykį su dievu), pasaulėžiūrą. Šiame matmenyje atsiskleidžia žmogaus sudėtingumas ir pagrindinės žmogaus orientacijos vertybės. Norėdami suprasti žmogaus dvasinį pasaulį, turime suprasti dėl ko žmogus gyvena. Jeigu žmogaus vertybės, orientyrai yra svarbūs, žmogus visada atranda jėgų įveikti visus sunkumus. „Jei žinai dėl ko, tai gali įveikti bet ką“ – Nyčė.

Egzistenciniai veiksniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Universalūs egzistenciniai veiksniai (kas nulemia, nuo ko priklauso mūsų būtis), charakteristikos.

  • Būties jausmas.

(Ne)gebėjimas patirti savo būtį, skiria psichologinę sveikatą nuo sutrikimų.

  • Žmogaus laisvė, jos ribotumas ir atsakomybė už ją.

Nepripažįstama absoliuti laisvė – tik situacinė. Galimybės kontroliuoti gyvenimą – ribotos. Gimimas, mirtis – laisvės. Žmogų riboja fizinės savybės, biologinės ribos, psichologiniai veiksniai, psichologinė būsena, socialinės problemos. Būti laisvam – tai įsisąmoninti, kas neįmanoma, kas būtina ir ko negalima. Pastangos rizika ir nerimas. Laisvė neatskiriama nuo atsakomybės. Priimti atsakomybę už savo gyvenimą – tai priimti (rinktis) ateitį nepaisant pasirinkimo rizikos.

  • Žmogaus baigtinumas (mirtis).

Mirtis – neatskiriama žmogaus gyvenimo dalis. Ji – didžiausias gyvenimo potencialas. Gyvenimas įgauna prasmę baigtinumo dėka (kai žinai, kad numirsi, stengiamės kažko siekti).

  • Egzistencinis nerimas.

Visi trokštame išlikti, todėl nerimas kyla dėl tam tikrų grėsmių mūsų gyvenime. Kyla, kai įsisąmoninama, kad galime prarasti save, savo pasaulį. Nerimas pažadina mūsų sąžinę, atsakomybę už savo gyvenimą. Tai būtina sąlyga dvasiniam gyvenimui.

  • Egzistencinė kaltė.

Susideda iš nesugebėjimo realizuoti savo galimybių. Gali būti ideologinė kaltė (pieš gamtą). Daug žmonių, jautresnių ir sąžiningesnių su savimi ir su kitais žmonėmis.

  • Laikas, buvimas laike.

Egzistencinis laikas nėra valandinis. Jis išsiplečia arba susitraukia, priklausomai nuo gyvenimo turinio. Įvykių prasmė apibrėžia šį laiką (įvykių prasmė svarbesnė).

  • Prasmė ir beprasmybė.

Žmogus gali surasti gyvenimo prasmę. Tai kertinis akmuo tarp humanistinės ir egzistencinės psichologijos.