Egotizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Egotizmas – perdėtas polinkis teikti pirmenybę tik savo interesams. Egotizmo nereikėtų painioti su egoizmu.

Kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmasis terminą 1714 m. pavartojo anglų eseistas Džosefas Edisonas. Pasitelkdamas egotizmo sąvoką, jis savo savaitraštyje kritikavo amžininkus, pernelyg dažnai vartojančius įvardį „aš“ ir užsiimančius savęs vaizdavimu. XVIII a. grožinės literatūros kūriniuose nebuvo įprasta vartoti žodį „aš“. Pavyzdžiui, anglų rašytojas Horacijus Volpolas savo romano „Otranto pilis“ pratarmėje 1764 m. rašė: „Skaitytojams taip maloniai priėmus šį kūrinį, poetui nelieka nieko kita, kaip tik paaiškinti, kuo remdamasis jis jį parašė.“[1] Nors užuot vartojus įvardį „aš“, rašoma trečiuoju asmeniu, autoriui, iki tol žinomam kaip politikui, tai nesutrukdė jau pirmajame sakinyje save pavadinti „poetu“ ir daugžodžiaujant apibūdinti save.

Terminą 1832 m. savo autobiografinėje knygoje „Egotisto memuarai“ vartojo prancūzų rašytojas ir filosofas Stendalis. Egotizmą jis skyrė į dvi rūšis: dorąjį ir bjaurųjį. Remdamasis doruoju egotizmu, jis kritiškai vertino savo kūrinius ir filosofijos svarbą, tuo tarpu bjaurusis egotizmas Stendaliui reiškė tą patį, ką ir Dž. Edisonui.

Šiais laikais egotizmo sąvoka yra įgavusi neigiamą konotaciją. Ja apibūdamas polinkis savyje matyti tik teigiamas savybes, jas apibūdinti daugžodžiaujant ir perdedant. Taip prarandamas realybės jausmas ir imama pervertinti save. Egotistiškas elgesys gali kenkti aplinkiniams, juo dažnai pasiekiamas priešingas efektas negu tas, kurio buvo siekiama vaizduojant save. Šiuo atžvilgiu egotizmas sietinas su narcisizmu, psichologijos terminu, 1914 m. pirmąkart pavartotu Zigmundo Froido.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Horace Walpole: Das Schloss von Otranto. Berlin, 1810. Vorrede der zweyten Ausgabe (deutsche Übersetzung bei zeno.org)
  2. Vgl.: Sigmund Freud: Zur Einführung des Narzißmus. Internationaler Psychoanalytischer Verlag, Leipzig, Wien, Zürich 1924

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Otto Behaghel, Fritz Neumann, Karl Bartsch: Der pathologische Egotismus bei Stendhal (H. Beyle), in Literaturblatt für Germanische und romanische Philologie, Bearbeitet von Fr. von Oppeln-Bronikowski, S. 167, 1944
  • Otto Flake: Versuch über Stendhal, 1947
  • Rudolf Kayser: Stendhal: Oder, das Leben eines Egotisten, 1928