Eduardas Balčytis
| Eduardas Balčytis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1937 m. rugpjūčio 29 d. Paupariai, Žemaičių Naumiesčio valsčius |
| Mirė | 2021 m. gegužės 20 d. (83 metai) Šiauliai |
| Palaidotas (-a) | Donelaičio kapinėse[1] |
| Veikla | Lietuvos chorvedys, muzikologas |
| Išsilavinimas | humanitarinių mokslų daktaras |
| Alma mater | 1962 m. Vilniaus pedagoginis institutas |
Eduardas Balčytis (1937 m. rugpjūčio 29 d. Paupariuose, Žemaičių Naumiesčio valsčiuje – 2021 m. gegužės 20 d. Šiauliuose[2][3]) – valtornininkas, chorvedys, muzikologas, pedagogas, humanitarinių mokslų (muzikologijos) habilituotas daktaras.
Brolis Bronislovas Balčytis – žinomas matematikas, profesorius, habilituotas daktaras.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iš mažens turėdamas potraukį muzikai, savarankiškai išmoko groti įvairiais instrumentais. Baigęs Švėkšnos vidurinės mokyklos devynias klases, 1954–1958 m. mokėsi Klaipėdos muzikos mokykloje (dėst. V. Laurinavičienės valtornos klasė). Mokydamasis grojo mokyklos simfoniniame orkestre (dalyvavo P. Čaikovskio „Eugenijaus Onegino“ ir Dž. Verdžio „Traviatos“ operų pastatymuose), grojo miesto parko pučiamųjų orkestre, pats vadovavo statybos tresto pučiamųjų orkestrui. 1958–1962 m. muziką studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (diriguoti mokė V. Ūsevičius, skambinti fortepijonu V. Landsbergis). Studijų metais vadovavo chorams ir vokaliniams ansambliams.
Nuo 1962 m. rudens buvo Šiaulių pedagoginio instituto muzikos dėstytojas, vadovavo studentų estradiniam orkestrui. Su juo nemažai koncertavo, dalyvavo televizijos laidoje, įrašų padarė Lietuvos radijas. 1964–1967 m. TSRS Pedagogikos mokslų akademijos Meninio ugdymo mokslinio tyrimo instituto Maskvoje aspirantas. Muziką ir dainavimą dėstė vienoje Maskvos vidurinėje mokykloje. 1968 m. Maskvoje apgynė pedagogikos mokslų kandidatinę disertaciją tema „Moksleivių muzikos suvokimo ugdymo klausimai" (vadovė N. Grodzenskaja). Grįžęs į Šiaulius, tęsė dėstytojo darbą Pedagoginiame institute (nuo 1997 m. universitetas), nuo 1971 m. Muzikos katedros vedėjas docentas, nuo 1992 m. profesorius. Pagal jo parengtus mokymo planus ir programas 1974 m. institute įteisinta dviguba pradinių klasių mokytojo ir muzikos mokytojo specialybė, o 1993 m. vien muzikos mokytojo specialybė ir pedagogikos magistrantūra.
Nuo 1998 m. veikia muzikos pedagogikos specialybės neakivaizdinis skyrius. E. Balčyčio rūpesčiu Šiaulių pedagoginiame institute (universitete) nuolat veikia 3-4 chorai, jo iniciatyva šioje mokslo įstaigoje pastatyti dideli ir unikalūs mediniai vargonai (meistras A. Kulikauskas).
E. Balčyčio pastangomis, 1971 m. Šiauliuose įkurta pirmoji Lietuvoje sustiprinto muzikinio ugdymo mokykla (tai pagarsėjusi 12-oji miesto vidurinė mokykla). Ji paskatino tokias mokyklas kurtis ir kituose Lietuvos miestuose bei rajonuose.
Pedagoginė ir mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
E. Balčyčio pedagoginė ir mokslinė veikla buvo plati bei šakota: jis vienas pirmųjų pradėjo rengti naują muzikos mokymo programą Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloms, taip pat muzikos vadovėlius, metodikos knygas muzikos mokytojams ir kitokias mokymo priemones. Sukūrė ir Lietuvos mokyklose įgyvendino savitą ir originalią kompleksinę (dainavimo, muzikavimo ir muzikos klausymo) muzikinio ugdymo sistemą, teoriškai ir eksperimentais pagrindė jos principus bei turinį. Vienas arba su kitais pedagogais parengė ir išleido per 20 muzikos vadovėlių (perdirbtais variantais jie pakartotinai leidžiami nuo 1973 metų). Muzikos mokytojams parašė 10 knygų, parengė keletą mokymo programų, fonochrestomatijų ir kitokių mokymo priemonių, paskelbė daugiau kaip 150 mokslinių straipsnių ir recenzijų. E. Balčytis dažnai skaitė paskaitas įvairiuose muzikos mokytojų kursuose, Pedagogų kvalifikacijos institute, Lietuvos muzikos akademijoje ir Klaipėdos universiteto Menų fakultete, organizavo mokslines konferencijas, skaitė pranešimus Lietuvoje bei svetur. Pedagogas vedė daugiau kaip 250 atvirų parodomųjų muzikos pamokų (nemažai ir per Lietuvos televiziją), nuolat propagavo lietuvių chorinio ir folklorinio dainavimo tradicijas. Apie pedagogą E. Balčytį Lietuvos, Maskvos ir Leningrado televizijos sukūrė kelis dokumentinius filmus. Už teorinį darbą „Muzikinio ugdymo Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinėje mokykloje (V-XII klasė) sistema“ 1994 m. jam buvo suteiktas humanitarinių mokslų (muzikologijos) habilituoto daktaro mokslinis laipsnis. Paskutiniu metu pedagogas buvo parengęs 1000 lietuvių liaudies dainų rinkinį „Beauštant! aušrelė".
E. Balčytis su Šiaulių pedagoginio universiteto chorais ir kitais meno kolektyvais dalyvavo koncertinėse, turistinėse ir mokslinėse išvykose į Švediją, Italiją, Prancūziją, Daniją ir Austriją, 1988 m. stažavo Vengrijoje, o 1998 m. Nyderlanduose. Pedagogas buvo Lietuvos muzikų draugijos, Lietuvos kompozitorių sąjungos, Muzikos mokytojų asociacijos, Lietuvos muzikinio ugdymo koordinacinės tarybos, Lietuvos muzikos mokytojų kvalifikacijos komisijos narys, kurį laiką – ir jos pirmininkas. Priklausė Lietuvos muzikos akademijos, Vilniaus pedagoginio universiteto ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto doktorantų disertacijų gynimo komitetams.
Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
E. Balčytis 1973 m. apdovanotas Liaudies švietimo pirmūno ženkleliu, 1978 m. Kultūros žymūno ženklu, 1986 m. valstybine premija, premijomis už straipsnius žurnale „Kultūros barai“ ir savaitraštyje „Literatūra ir menas", 1988 m. jam suteiktas nusipelniusio dėstytojo vardas. 1994 m. už naujus vadovėlius gavo Lietuvos respublikos švietimo ir mokslo ministerijos premiją.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Pro Memoria. Netekome profesoriaus emerito Eduardo Juozo Balčyčio. Nuoroda tikrinta 2021-11-18.
- ↑ Eduardas Juozas Balčytis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
- ↑ Vėl netektis: mirė Eduardas Balčytis, Lietuvos muzikų sąjunga, 2021-05-20. Nuoroda tikrinta 2021-05-21.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.