ECHO (Europos Komisija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.
 Ambox scales.svg  Šio straipsnio neutralumas yra ginčytinas.
Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).

Europos Komisijos humanitarinės pagalbos ir civilinės saugos departamentas (ECHO), anksčiau vadintas Europos bendrijos Humanitarinės pagalbos biuru, yra Europos Komisijos departamentas, skirtas užjūrio humanitarinei pagalbai ir civilinei saugai.

2013 m. Europos Sąjunga humanitarinei pagalbai per ECHO skyrė 1,35 mlrd. eurų.[1] Kiekvienų metų duomenimis nuo 2000-ųjų ES yra antroji pagal dydį humanitarinės pagalbos teikėja (prieinami duomenys iki 2012 m.). Drauge su valstybėmis narėmis, ji yra didžiausia humanitarinės pagalbos teikėja pasaulyje, 2009 m. suteikusi 50 % visos humanitarinės pagalbos.[2] ECHO finansuojami projektai kasmet turi įtakos daugiau kaip 120 mln. žmonių 90 šalių.[3]

Vykdydamas humanitarines intervencijas, ECHO pagalbos programas įgyvendina ne pats – jis finansuoja veiksmus, atliekamus per tinklą, vienijantį daugiau kaip 200 partnerių (NVO, JT agentūrų ir tarptautinių organizacijų, tokių kaip Raudonasis Kryžius ir Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo pusmėnulio judėjimas.[4] 2013 m. ECHO turėjo 44 vietos padalinius 39 šalyse. Juose dirbo 149 tarptautinių humanitarinės pagalbos ekspertų ir 315 nacionalinių darbuotojų. Vietos padaliniai teikia atnaujintą esamų ir numatomų konkrečios šalies ar regiono poreikių analizę, prisideda prie intervencijos strategijų ir politikos plėtros, teikia techninę pagalbą ECHO finansuojamiems veiksmams, užtikrina atitinkamą šių intervencijų stebėseną ir palengvina pagalbos teikėjų koordinavimą vietos lygmeniu.[5]

ECHO ne tik teikia finansavimą humanitarinei pagalbai, bet ir yra atsakingas už ES civilinės saugos mechanizmą. 2001 m. įkurtas mechanizmas skatina bendradarbiavimą tarp nacionalinių civilinės saugos institucijų visoje Europoje. Šiuo metu mechanizmą sudaro 31 šalis: visos 28 valstybės narės bei Islandija, Norvegija ir Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija. Mechanizmas buvo sudarytas siekiant koordinuoti dalyvaujančiųjų valstybių paramą stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių aukoms Europoje ir kitur.

2012 m. Nobelio taikos premiją gavus ES, Barroso vadovaujama Komisija ES vardu priėmė piniginį prizą ir paskyrė jį naujai iniciatyvai „Taikos vaikai“. „Taikos vaikų“ projektams 2013 m. buvo atidėta apie 2 mln. eurų. 2014 m. skiriama suma buvo padidinta iki 4 mln. eurų.[6]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1992 m. Europos bendrijos Humanitarinės pagalbos biurą įkūrė J. Delorso antrosios kadencijos Komisija. 2009 m. panaikinus Europos Komisiją, biuras imtas vadinti Europos Komisijos arba Europos Sąjungos humanitarinės pagalbos departamentu (tačiau ECHO santrumpa išliko vartojama).

2010 m. buvo paskirtas naujas Komisijos narys, kurio portfelį sudaro tarptautinis bendradarbiavimas, humanitarinė pagalba ir reagavimas į krizes. Jis atitinka 214 ir 196 straipsnius Lisabonos sutartyje, kur humanitarinė pagalba ir civilinė sauga atlieka tvarų vaidmenį. Oficialus ECHO pavadinimas buvo pakeistas į Humanitarinės pagalbos ir civilinės saugos generalinį direktoratą. Vykdant ECHO pertvarkymą, civilinės saugos skyrius iš Aplinkos generalinio direktorato perkeltas į ECHO generalinį direktoratą. Manoma, kad pertvarka yra žingsnis geresnio bendradarbiavimo ir sprendimų priėmimo srityse, kur greita reakcija saugo gyvybes, link.

ES civilinės saugos mechanizmas taip pat suteikė pradžią naujajam Europos reagavimo į nelaimes centrui, civilinės saugos įstaigai, skirtai nelaimių stebėsenai ir geresniam nelaimių pavojui jautrių valstybių išankstiniam pasirengimui ir atsparumui. Pastarąjį kartą Civilinės saugos mechanizmas buvo panaudotas potvynių Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Serbijoje metu.[7]

Įgaliojimai ir principai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

ECHO įgaliojimai humanitarinės pagalbos srityje – ekstremaliųjų situacijų atvejais teikti pagalbą (prekių ir paslaugų forma) konfliktų ir stichinių ar žmogaus sukeltų nelaimių aukoms už ES ribų. ECHO įgaliojimai taip pat apima nelaimių prevenciją ir pokrizinius veiksmus.

Europos humanitarinė pagalba remiasi humanitariniais žmoniškumo, neutralumo, nešališkumo ir nepriklausomybės principais. Todėl jos įgyvendinimas priklauso nuo tarptautinės humanitarinės teisės (THT) taikymo.[8]

Žmoniškumas reiškia, kad visuomet privalu padėti kenčiantiems žmonėms, ypatingą dėmesį skiriant pažeidžiamiausiems.

Neutralumas reiškia, kad humanitarinė pagalba turi būti teikiama neatsižvelgiant į ginkluotų konfliktų ar kitų ginčų puses.

Nešališkumas reiškia, kad humanitarinė pagalba turi būti teikiama remiantis tik poreikiu ir nieko nediskriminuojant.

Nepriklausomybė reiškia humanitarinių tikslų autonomiją nuo politinių, ekonominių, karinių ir kitų tikslų.

2007 m. Komisijos nario Louiso Michelio iniciatyva Europos Komisija priėmė Europos konsensusą dėl humanitarinės pagalbos, sudarantį pirmąjį Europos politinį tekstą dėl humanitarinės pagalbos.[9] Kuriant Europos konsensuso projektą aktyviai dalyvavo NVO. Konsensusą galima laikyti „nuosekliausiu tekstu ir bendra pozicija, artimiausia NVO“.[10] Europos konsensusas dar kartą patvirtino humanitarinius žmoniškumo, nešališkumo, neutralumo ir nepriklausomybės principus. Jis taip pat nustato, kad „humanitarinė pagalba nėra krizių valdymui skirtas įrankis“.

2012 m. ECHO pirmą kartą nuo konsensuso sukūrimo atliko jo peržiūrą ir išryškino stipresnės partnerystės poreikį atliekant kokybinę partnerių atranką ir užtikrinant geresnę atskaitomybę piliečiams ir suinteresuotiesiems subjektams.[11]

Be to, 2012 m. ECHO ir kiti paramos teikėjai dirbo kartu su Tarptautinių apskaitos standartų komitetu (TASK), kad sukurtų Pertvarkymo darbotvarkę. Siekiant pagerinti humanitarinio reagavimo spartą ir efektyvumą, buvo sutarta dėl humanitarinių lyderystės, atskaitomybės ir koordinavimo principų. Be to, ECHO įgaliojimų dalimi buvo patvirtinta civilinė sauga, siekiant nelaimių metu užtikrinti geresnį trečiųjų ir regioninių šalių bei tarptautinių organizacijų bendradarbiavimą ir saugą.

Teisės aktai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Europos Sąjungos humanitarinės pagalbos veiksmus reglamentuoja Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 214 straipsnis.[12] Humanitarinės pagalbos kompetencija yra dalijamasi: tai reiškia, kad Sąjunga vykdo autonominę politiką, kuri valstybėms narėms neuždraudžia veikti pagal savo kompetencijas, tačiau ir pati Sąjungos politika nevirsta vien „priedu“ šių valstybių narių vykdomiems veiksmams.[13]

Iki tol humanitarinė pagalba buvo standartizuotai grindžiama EB Sutarties (plėtros politikos) 179 straipsniu. Ji sudarė Komisijos nario (pirmosios Barroso kadencijos Komisijos metu – Louiso Michelio, vėliau – Karelo de Guchto) plėtrai portfelio dalį. Įvedus Lisabonos sutartį, humanitarinė pagalba pirmą kartą tapo visateise ES Sutarties politika.

Kaip apibrėžta 214 straipsnyje, ES veiksmais humanitarinės pagalbos srityje siekiama teikti ad hoc pagalbą trečiųjų šalių gyventojams, nukentėjusiems nuo stichinių ar žmogaus sukeltų nelaimių. 214 straipsnis taip pat atkartoja humanitarinės pagalbos principus, kuriais atsižvelgiama į tarptautinę teisę ir žmoniškumo, nešališkumo, neutralumo ir nediskriminacijos principus.[14]

2013 m. Komisija sudarė naujus ES Civilinės saugos mechanizmo teisės aktus, suteikiančius geresnį koordinavimą ir paramą prevencijos, pasirengimo ir reagavimo sistemų nelaimių metu efektyvumo gerinimui. Šiais teisės aktais sukurtas savanoriškas fondas, kurį sudaro išankstiniai reagavimo pajėgumai ir medžiagos, mokymo tinklas pirmuosius reagavimo veiksmus atliekantiems asmenims ir naujas požiūris į nelaimių rizikos valdymą 31 dalyvaujančioje valstybėje.[15]

Lisabonos sutartyje taip pat pristatomas Europos savanoriškos humanitarinės pagalbos korpusas (214 sutarties straipsnis dėl ES veikimo), kuris pageidaujantiems europiečiams leidžia tiesiogiai dalyvauti humanitariniuose veiksmuose.

ES Pagalbos Savanoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Europos Komisija nustatė iniciatyvą 2014–2020 m. piliečiams suteikti daugiau kaip 18 000 vietų savanoriauti visame pasaulyje humanitarinės pagalbos situacijų metu. Iniciatyva visus savanorius apmoko vienoje Europos mokymų programoje, o tuomet juos priskiria sertifikuotoms humanitarinėms organizacijoms.[16] Penkiuose bandomuosiuose projektuose (kuriuose 2012 m. dalyvavo apie 150 savanorių) buvo sutarta dėl finansinės paramos, susitelkimo ties atsparumo kūrimu ir civilinės saugos pajėgumais. 2014 m. vasarį Europos Parlamentas (EP) balsavimo metu pritarė iniciatyvai. Savanoriams buvo skirtos vietos ES finansuojamuose humanitariniuose veiksmuose visame pasaulyje, vidinėse ES humanitarinėse organizacijose arba pagalbos veiksmuose, atliekamuose internetu iš namų.[17]

Dalyvaujančios NVO pereina sertifikavimo procesą, kuriuo siekiama užtikrinti jų atitiktį Europos savanorių valdymo standartams.

Biudžetas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2013 m. ECHO pagalbos biudžetas siekė mažiau nei vieną procentą viso ES biudžeto. Be to, Europos Komisija savo pagalbą ekstremaliųjų situacijų atveju rezervavo reagavimui į krizes ir netikėtas nelaimes. 2013 m. bendras biudžetas su rezerviniais fondais siekė 1,35 mlrd. eurų. Humanitarinę pagalbą ECHO suteikė daugiau kaip 124 mln. žmonių 90 ES nepriklausančių valstybių – nustatyta, kad 39 iš jų buvo atsidūrusios krizinėje situacijoje. Civilinės saugos mechanizmas 2013 m. buvo aktyvintas 36 kartus ES ribose ir už jų.

Didžioji finansavimo dalis skiriama maistui ir maitinimuisi (40%). Sveikatos ir medicinos sektorius (įskaitant psichosocialinę paramą) (13%), vanduo ir sanitarija (13%), pastogė (19%) ir sauga (7%) – kitos pagrindinės veiksmų sritys. 3% 2013 m. biudžeto (daugiau nei 2012 m.) ECHO paskyrė išankstiniam pasirengimui nelaimėms. 2013 m. civilinei saugai buvo skirta 2% biudžeto.

2013 m. 40% biudžeto buvo skirta Afrikai, 18% – Azijai, Lotynų Amerikai, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno regionui, dar 32% – Artimiesiems Rytams ir Viduržemio jūros regionui.[18]

2010 m. buvo suteikta didžiausia visų laikų pagalba plėtrai. Europos Sąjunga kartu su atskiromis valstybėmis narėmis yra didžiausia pagalbos teikėja pasaulyje. 2010 m. pasaulyje buvo suteikta apie 9,8 mlrd. eurų humanitarinės pagalbos, maždaug 41 % jos skyrė ES.[19]

Priimtame 2014 m. biudžete įsipareigojimai humanitarinei pagalbai ir civilinei saugai siekia beveik 1 mlrd. eurų.[20]

Strategija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

ECHO yra įgaliota saugoti gyvybes ekstremaliųjų situacijų ir po jų atsirandančių situacijų atvejais ištikus tiek stichinėms, tiek žmogaus sukeltoms nelaimėms. Remiantis šiais principais, Komisija yra įpareigota kasmet parengti strategijos dokumentą, kuriuo veiksmingai ir tinkamai koordinuojamos ir programuojamos veiklos, remiantis nešališkumo požiūriu ir atsižvelgimu į poreikius.

2013 m. ECHO planavo savo humanitarinę pagalbą sutelkti beveik 90 šalių. Nustatyti penki didžiausi humanitariniai veiksmai, tokie kaip Sahelio regione Vakarų Afrikoje, įskaitant tolesnį reagavimą į konfliktus Malyje (82 mln. eurų), Sudane ir Pietų Sudane (80 mln. eurų), Kongo Demokratinėje Respublikoje (54 mln. eurų),Pakistane (42 mln. eurų) ir Somalyje (40 mln. eurų). Be to, 40% ECHO humanitarinės pagalbos skiriama Užsachario Afrikai.[21]

Rezervinis biudžetas buvo panaudotas reaguojant į didžiules humanitarines krizes Sirijoje, Malyje, Sahelyje, Pietų Sudane, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Mianmare, taip pat Filipinai. ECHO taip pat finansuoja pagalbą užmirštoms krizėms, tokioms kaip Bangladešo, Kolumbijos, Jemeno, Alžyro, Pakistano ir Mianmaro.

Viešoji nuomonė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2012 m. atliktas specialus „Eurobarometro“ tyrimas atskleidė didelį Europos piliečių solidarumą su konfliktų ir stichinių nelaimių aukomis, gyvenančiomis už ES ribų. 9 iš 10 piliečių manė, jog „svarbu, kad ES finansuotų humanitarinę pagalbą už Europos Sąjungos ribų“, o 8 iš 10 teigė tikį, kad „koordinuoti ES civilinės saugos veiksmai yra veiksmingesni už atskirų šalių veiksmus“.[22]

  1. ECHO Humanitarian Aid Factsheet 2013 [1]
  2. Global Humanitarian Assistance website [2]
  3. ECHO Annual Report 2012 [3]
  4. Humanitarinė pagalba, [4]
  5. ECHO Field Network [5], ECHO, retrieved 29-07-2014.
  6. EU dedicates its Nobel Peace Prize to Education projects for Children in Conflict. Retrieved 27-06-14.
  7. EU Civil Protection [6] Retrieved 23-07-2014.
  8. Summaries of the EU legislation [7]
  9. European consensus on humanitarian aid, [8], Retrieved 2014-07-03
  10. Pierre Salignon, "L'Europe humanitaire en question(s)" [9], Humanitaire, 19, Été 2008. 2009-10-23. Retrieved on 2012-01-16
  11. Annual Report on the Implementation of the European Consensus on Humanitarian Aid – 2012 [10]
  12. Treaty on the functioning of the European Union, [11]
  13. Lisabonos sutartis: Klausimai ir atsakymai, [12]
  14. Humanitarinė pagalba, [13]
  15. Trend, Eastern Partnership countries to gather for civil protection meeting, 10-06-14. Retrieved 27-06-14.
  16. EU Aid Volunteers: Commission proposes new global humanitarian initiative [14]
  17. New EU aid volunteers program to make a 'concrete, positive difference' [15], Richard Jones, Devex. 2014-02-26. Retrieved 2014-06-23.
  18. ECHO 2013 Annual Report [16]
  19. ECHO, ECHO's finances
  20. ECHO, Humanitarian aid and civil protection – 2014 Adopted budget
  21. Where the European Commission's humanitarian aid will go in 2013 [17],10-01-2013. Retrieved 27-06-2014.
  22. Eurobarometer survey on humanitarian aid: Europeans care – and endorse the Commission's mandate [18], European Commission. 2012. Retrieved 23-07-2014