Duonos užkariavimas
Originalaus leidimo viršelis | |
| Autorius | Piotras Kropotkinas |
| Žanras | Politinė filosofija |
| Originalus leidimas | |
| Pavadinimas | La Conquête du Pain |
| Kalba | prancūzų |
| Leidykla | Tresse et Stock |
| Išleista | 1892 m. |
| Puslapių | 297 |
Duonos užkariavimas (pranc. La Conquête du Pain) – 1892 m. išleista rusų anarchisto Piotro Kropotkino knyga.
Šiame veikale Kropotkinas įvardijo, jo nuomone, feodalizmo ir kapitalizmo ekonominių sistemų trūkumus ir teigė, kad šios sistemos klesti ir palaiko skurdą bei nepriteklių. Jis pasiūlė labiau decentralizuotą ekonominę sistemą, pagrįstą tarpusavio pagalba ir savanorišku bendradarbiavimu, teigdamas, kad evoliucijoje ir žmonių visuomenėje jau esama tokio organizavimosi tendencijų.
Nuo pat išleidimo yra vienas svarbiausių anarchistinių politinių tekstų. Padarė didelę įtaką Ispanijos pilietiniam karui ir „Occupy“ judėjimui.[1]
Išleidimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1876 m. mirus vienam žymiausių anarchistų Michailui Bakuninui, Kropotkinas norėjo oficialiai paaiškinti komunistinį anarchizmą taip, kad jis aiškiai atskirtų anarchistus nuo marksistų ir padėtų ištaisyti, jo manymu, Bakunino kolektyvistinio anarchizmo ideologijos trūkumus.[2]
Iš pradžių Kropotkinas šį tekstą parašė prancūzų kalba ir išspausdino prancūzų žurnale „Le Révolté“, kuriame buvo pagrindinis redaktorius. Po to Londono anarchistų žurnale „Freedom“ išspausdino šios publikacijos serijinę versiją anglų kalba. Vėliau tekstai buvo surinkti ir išleisti kaip knyga 1892 m. Prancūzijoje ir 1906 m. Jungtinėje Karalystėje.[3][2] 1902 m. knyga išversta į Kropotkino gimtąją rusų kalbą pavadinimu „Duona ir laisvė“ (Хлеб и воля).
Šio veikalo išleidimas tapo lūžio momentu anarchizmo istorijoje, nes pirmą kartą visuomenei buvo prieinamas užbaigtas ir išsamus komunistinio anarchizmo teorijos veikalas.[4] Išleidus šį tekstą, anarchizmas nuo individualistinių, mutualistinių ir kolektyvistinių krypčių perėjo prie socialinių ir komunistinių tendencijų.[4]
Santrauka
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1–3 skyriai: Teisė į gerovę
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmuose trijuose skyriuose Kropotkinas pateikia argumentus dėl bendros nuosavybės į visą intelektinę ir naudingąją nuosavybę, nes ją kuriant buvo dirbama kolektyviniu darbu. Kropotkinas neteigia, kad darbininko darbo produktas turi priklausyti darbininkui. Priešingai, Kropotkinas teigia, kad kiekvienas atskiras produktas iš esmės yra visų žmonių darbas, nes kiekvienas žmogus remiasi intelektualiniu ir fiziniu darbu tų, kurie buvo prieš jį, taip pat tų, kurie kūrė jį supantį pasaulį. Todėl Kropotkinas skelbia, kad kiekvienas žmogus nusipelno esminės teisės į gerovę, nes kiekvienas žmogus prisideda prie kolektyvinio socialinio produkto kūrimo:[5]
Daugiau jokių miglotų formuluočių, tokių kaip „teisė į darbą“ arba „kiekvienam pagal jo indėlį“. Mes skelbiame teisę į gerovę; gerovę visiems!
Jis taip pat teigia, kad pagrindinė kliūtis, neleidžianti žmonijai pasinaudoti šia teise, yra valstybės prievartinė privačios nuosavybės apsauga. Kropotkinas šiuos santykius lygina su feodalizmu, sakydamas, kad net jei formos ir pasikeitė, esminiai santykiai tarp žemvaldžių ir bežemių yra tokie patys, kaip tarp feodalų ir jų vergų. Kropotkinas ragina sunaikinti valstybę ir nusavinti visą nuosavybę, kad ją būtų galima paversti bendruoju turtu, kuriame visi žmonės turėtų teisę į gerovę.[5]
4–11 skyriai: Anarchistinė komunistinė visuomenė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Knygos viduryje Kropotkinas piešia paveikslą, kaip, jo manymu, galėtų atrodyti anarchistinė komunistinė visuomenė. Jis atkreipia dėmesį į milžinišką tuometinės pramoninės visuomenės pasiektą maisto, drabužių ir būsto gamybos lygį ir tai pateikia kaip įrodymą, kad anarchistinė komunistinė visuomenė yra įmanoma. Kropotkinas teigia, kad visiems žmonėms pagaminama daugiau nei pakankamai būtiniausių produktų; jei tik jie būtų tinkamai paskirstyti, niekas neturėtų nepatenkintų poreikių. Jis taip pat teigia, kad esant tokiam aukštam gamybos našumo lygiui, žmonės neturėtų dirbti daugiau nei penkias valandas per dieną ir turėtų turėti galimybę kuo labiau sumažinti šį darbo laiką, kad turėtų daugiau laiko laisvalaikiui, bendravimui ir inovacijoms, kurios sumažintų jų darbo sąnaudas.[5]
Šių skyrių pabaigoje Kropotkinas aptaria prabangos daiktus, pripažindamas, kad jie yra gero gyvenimo būtinybė, ir tvirtina, kad prabangos daiktus vis tiek reiktų gaminti, net jei jų gamyba būtų priskirta bendriems poreikiams. Kropotkinas teigia, kad prabangos daiktus kolektyviai turėtų gaminti tie, kurie labiausiai suinteresuoti jų gamyba. Jis pateikia pavyzdį, kaip grupė pianistų, padedami dailidžių, skiria laiko prabangių pianinų gamybai. Jis teigia, kad ši kolektyvinės gamybos sistema galėtų gaminti ne tik būtiniausius daiktus, bet ir prabangos reikmenis, kad visi galėtų gyventi visavertį gyvenimą.[5]
12–17 skyriai: Prieštaravimai ir išvados
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Paskutiniuose skyriuose Kropotkinas išdėsto, jo manymu, svarbiausius prieštaravimus jo teorijai ir atsakymus į juos. Jis mano, kad daugelis kritikų teigs, jog žmonės iš prigimties yra tinginiai ir nedirbtų be pelno paskatos, net jei dirbtų tik penkias valandas ir tik būtiniausiems poreikiams tenkinti. Kropotkinas prieštarauja teigdamas, kad žmonės noriai dirba mėgstamą darbą, o turėdami pakankamai laisvo laiko gyventi savarankiškai ir turėdami materialinio stabilumo garantiją, žmonės noriai dirbs kolektyviniuose soduose ar kolektyviniuose drabužių fabrikuose.[5]
Veikalo pabaigoje Kropotkinas perspėja dėl valstybinio pramonės centralizavimo, įspėja žmones dėl autoritarinių socializmo krypčių ir teigia, kad bet kokia revoliucija turi garantuoti darbininkams ir revoliucionieriams duoną bei laisvę. Knygą baigia ilgu skyriumi apie žemdirbystę, kuriame stebisi, kaip žmonės išpuoselėjo ir patobulino žemės ūkio gamybą, ir svajoja apie tai, kaip ją būtų galima panaudoti, kad išmaitintume visus ir užtikrintume sveiką bei laimingą gyvenimą visiems žmonėms.[5]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Rodgers Gibson, Morgan (2013). „The Anarchism of the Occupy Movement“. Australian Journal of Political Science. 48.
- ↑ 2,0 2,1 Priestland, David (2015). The Conquest of Bread. Kropotkin, Peter. London. pp. Introduction. ISBN 9780141396118. OCLC 913790063.
{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link) - ↑ Kropotkin, Peter. The Conquest of Bread.
- ↑ 4,0 4,1 Woodcock, George; Avakumovic, Ivan (1990). Peter Kropotkin : from prince to rebel. Montréal: Black Rose Books. ISBN 9780921689607. OCLC 21156316.
- ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 5,5 Kropotkin, Petr Alekseevich (2015). The Conquest of Bread. Priestland, David. London: Penguin Classics. ISBN 9780141396118. OCLC 913790063.