Dubenkos mūšis

Dubienkos mūšis
1792 m. Rusijos-ATR karas Targovicos konfederacija
Dubinekos mūšio schema
Data 1792 m. liepos 18 d. (liepos 7 d. pagal Julijaus kalendorių) Vieta Dubenka, Liublino vaivadija, (dab. Lenkijos ir Ukrainos pasienis) Rezultatas Lygiosios, abi pusės teigia laimėjusios: ATR pajėgoms pavyko užtikrinti sėkmingą persikėlimą per upę, Rusijos pajėgoms nepavyko sumušti ATR pajėgų, tačiau pavyko užimti mūšio lauką.
Priešininkai
Abiejų Tautų Respublika	Rusijos imperija
Vadai
Tadas Kosciuška	Michailas Kochanovskis
Pajėgos
5300 kareivių 10 - 24 pabūklai	25 tūkst. kareivių 108 pabūklai
Aukos
~900 žuvusių ir sužeistųjų	500 arba 4000

Dubenkos mūtis (lenk. Bitwa pod Dubienką, rus. Битва под Дубенкой ) – Rusijos Imperijos ir Abiejų Tautų Respublikos karinių pajėgų mūšis, įvykęs 1792 m. liepos 18 d. (liepos 7 d. pagal Julijaus kalendorių), vienas 1792 m. Rusijos-ATR karo (Targovicos konfederacijos) mūšių. ATR pajėgos, vadovaujamos Tado Kosciuškos, turėjusios užduotį apsaugoti pagrindinių ATR pajėgų atsitraukimą, prie perkėlos per Bugo upę susikovė su atsitraukiančias ATR pajėgas persekiojusiais Michailo Kochanovskio vadovaujamu Rusijos imperijos kariuomenės daliniu.

Priešistorė

1792 m. vasarą, nepajėgdamos sulaikyti įsiveržusių Rusijos pajėgų puolimo, Juzefo Poniatovskio vadovaujamos ATR pajėgos (apie 25 tūkst. kareivių ir 42 pabūklai) traukėsi iš Voluinės link Varšuvos. Liepos 8 d., persikėlęs per Bugą Poniatovskis gavo įsakymą pasirengti gintis fronte nuo Dubenkos iki Vlodavos. Vakariniame Bugo krante J. Poniatovskis išskleidė savo vadovaujamą ir M. Velgorskio vadovaujamas divizijas.

T. Kosciuškos vadovaujama diviziją sudarė 7 pėstininkų batalionai ir 32 kavalerijos eskadronai – 5300 karių, nuo 10 iki 24 pabūklų, iš jų – 10 lauko patrankų. Pėstininkų daliniai buvo: po du batalionus iš 3-iojo, 5-ojo ir 12-ojo pulko ir po vieną batalioną iš 13-ojo pulko. Tiek pėstininkų batalionai, tiek Liubovickio ir Biernackio vadovaujamos tautinės kavalerijos brigados bei vienas priešakinės apsaugos pulkas buvo nepilnos sudėties.

T. Kosciuška, suprasdamas skaitinį priešo pranašumą, nusprendė ne pulti, o organizuoti gynybinį mūšį. Savo pajėgas jis išdėstė ties Dubenka maždaug 3 km pločio fronte tarp Uchankos ir Volia Chabova kaimų.

Kosciuškos divizijos pozicijos papildomai buvo sustiprintos artilerijos baterijomis, flešais ir šancais (eskarpais). Kosciuškos pajėgos sudegino vienintelį apylinkėse buvusį tiltą. Pagrindine fortifikacijos silpna vieta buvo tik mišku ir pasienio su Austrija užkarda pridengtas dešinysis sparnas. Kariai pagal Kosciuškos planą pastatė lauko įtvirtinimus. Prieš divizijos frontą buvo įrengtos trys baterijos. Pirmoje linijoje pozicijas užėmė 7 batalionų pėstininkai. Antroje linijoje buvo kavalerijos pulkas ir dvi tautinės kavalerijos brigados. Priešais dešinįjį sparną esančiame miške įsitvirtino šauliai.

Rusų pajėgoms vadovavo M. Kochanovskis, atskiriems jo pajėgų dalinimas – Ivanas Duninas ir Michailas Kutuzovas. Liepos 17 d. rusų pajėgos pradėjo keltis Bugo upę prie Dubienkos, o liepos 18 d. išsiuntė A. Levanidovo ir A. Tormasovo korpusus, kurių užduotis buvo užtikrinti, kad Poniatovskis ir Vielhorskis neatsiųstų pastiprinimo Kosciuškos pajėgoms. Pats Kachovskis su M. Kutuzovo-Goleniščevo ir I. Dunino korpusu (25 000 kareivių ir 108 pabūklai, iš jų 56 lauko pabūklai) ketino atakuoti Kosciuškos pajėgas ir taip patekti į Karūnos armijos užnugarį.

Mūšio eiga

1792 m. Rusijos-ATR karo žemėlapis. Dubenkos mūšio vieta – pietuose, prie Austrijos sienos.

Mūšio aprašymas lenkiškuose ir rusiškuose šaltiniuose skiriasi. Rusiškuose šaltiniuose nurodoma, kad mūšis baigėsi rusų pergale, perkėlos per upę ir ATR pajėgų stovyklos užėmimu, lenkiškuose – kad penkias valandas trukusių kautynių metu rusai keletą kartų mėgino forsuoti Bugą, patyrė iki 4 tūkst. karių nuostolių ir atsitraukė. Lenkiškuose šaltiniuose nurodoma, kad po atsitraukimo naktį ir kitą rytą rusai sėkmingai forsavo Bugą į pietus nuo Kosciuškos pajėgų, po ko pastarasis atsitraukė link Varšuvos.

Abejų pusių šaltiniuose nurodoma, kad įsitvirtinusias T. Kosciuškos vadovaujamas apie 5,3 tūkst. karių pajėgas, turėjusias nuo mažiau nei 10 iki 24 patrankų, atakavo apie 25 tūkst. karių su 56 arba 108 pabūklais.

Dunino korpusas buvo išdėstytas dešiniajame sparne, o Kutuzovo korpusas užėmė kairįjį sparną. Kachovskis puolimą pradėjo apie 15:00, trimis pėstininkų kolonomis, kurios valtimis mėgino keltis per upę prie sudeginto tilto. Pirmoje Rusijos armijos linijoje buvo 18 pėstininkų batalionų, o antrojoje – 15 kavalerijos pulkų (iš jų 7 – kazokų). Po artilerijos pasirengimo 17:30 Kachovskis paleido pirmąją pėstininkų liniją į frontalinį puolimą prieš Kosciuškos pozicijas. Rusijos pėstininkų puolimą atmušė ATR pėstininkai ir artilerija su dideliais užpuolikų nuostoliais.

Eliminavęs ATR artilerijos ugnį, dešinio rusų sparno atakai vadovavęs generolas Milaševičius į puolimą prieš ATR pajėgų centre šancuose įsitvirtinusias ATR pajėgas pasiuntė 5 grenadierių kuopas. Rusai persikėlę per pelkę, mūšyje sugebėjo užimti tris šancus. Šio mūšio metu rusų kavalerija įveikė dešinį ATR pajėgų sparną ir užėmė prie Uchankos kaimo buvusius įtvirtinimus. Šių atakų išdavoje ATR pajėgų centras ir kairysis sparnas atsidūrė arti pralaužimo ribos.

Michailas Kachovskis

Lygiagrečiai rusai vykdė analogišką puolimą prieš šiaurinį flangą. Puolimą parėmė rusų artilerijos ugnis, kuri, rusų šaltinių teigimu, greitai nuslopino ATR pabūklų ugnį. Rusų pajėgos klimpo pelkėtoje vietovėje.

Po pirmos nesėkmės rusai dar kelis kartus bandė frontalinę ataką, kuri kiekvieną kartą baigdavosi panašiai kaip ir pirmoji ataka. Nesėkmingos priekinės atakos ir dėl to patirti dideli nuostoliai galiausiai paskatino Kachovskį pabandyti apeiti Kosciuškos įtvirtinimus per Austrijos teritoriją. Rusų šaltiniai teigia, kad Kochankvskis pasiuntė papildomas pajėgas į dešinį ATR flangą, kuris dengė pajėgų atsitraukimą.

Tam Kachovskis pasiuntė du raitelių pulkus, vadovaujamų Palmenbacho, kurie kirto sieną su Austrija, miško priedangoje aplenkė lenkų pozicijas, o paskui užpuolė dešiniojo Kosciuškos sparno užnugarį. Pradžioje rusų puolimą lydėjo sėkmė – jiems pavyko užimti du šancus. Šio puolimo metu Palmenbachas žuvo. Netrukus po to rusų jėgerius atakavo antrojoje linijoje buvęs 1-asis lenkų avangardo pulkas, kuriam vadovavo Krzysztofas ​​Karickis (lenk. Krzysztof ​Karicki). Rusų jėgeriai buvo nugalėti ir nustumti į netoliese esančias pelkes. Žlugo ir tuo pat metu vykdytas frontalinis rusų pėstininkų puolimas.

Toliau mūšio aprašymas rusų ir lenkų šaltiniuose skiriasi. Rusiškuose šaltiniuose nurodoma, kad netrukus rusai persigrupavo ir surengė naują kavalerijos ataką, kuriai pavyko užimti visus įtvirtinimus bei rytiniame Bugo krante buvusią ATR stovyklą. ATR pajėgos atsitraukimui sėkmingai išnaudojo jų užnugaryje buvusį mišką. Rusai iki tamsos dvejų varstų atstumu mėgino persekioti besitraukiančiuosius.

T. Kosciuškos paveikslas su generolo uniforma, 1792 m.

Kituose lenkų šaltiniuose nurodoma, kad mūšio eigoje bendra Kosciuškos padėtis darėsi vis sunkesnė. Apie 18:00 lenkų pėstininkai organizuotai traukėsi link miško, atremdami tolesnius priešo puolimus. J. Grochovskio daliniui pasitraukus iš Husyne miesto, buvo nutrauktas vienintelis kelias, kuriuo priešakinius ATR padalinius galėjo pasiekti pastiprinimas. Biernackio kavalerijos brigadoje buvo kilusi panika, privertusi ją neoganizotai bėgti iš mūšio lauko, kas labai susilpnino divizijos pajėgas. Bėgančią tautinę kavaleriją nesėkmingai mėgino stabdyti pats Kosciuška. Sutemus ir didėjant priešo spaudimui, kurios pradėjo pulti kairiame flange buvusią Uchanką, Kosciuška apie 21 val. davė įsakymą trauktis. Divizija organizuotai per Roztoką į Kumovą, iš kur nužygiavo į Chelmą.

Rusų šaltiniuose nurodoma, kad Kosciuškos pajėgos neteko 7 pabūklų, kas prieštarauja visiškos rusų pergalės versijai – tokiu atveju ATR pajėgos būtų netekusios daugumos iš turėtų 24 pabūklų. Kai kuriuose lenkų šaltiniuose minimi netekti 6 pabūklai.

Kitur nurodoma, kad tik naktį, žvalgams pastebėjus, kad rusai keliasi per Bugą neutralia buvusios Austrijos teritorijoje, ir atsižvelgdamas į besibaigiančias amunicijos atsargas, siekdamas išvengti apsupimo, T. Kosciuška priėmė sprendimą trauktis link Chelmo.

Rezultatai

Lenkiškuose šaltiniuose nurodoma, kad po penkių valandų atakų rusai atsitraukė, patyrė apie 4 tūkst. karių nuostolių. ATR pajėgų nuostoliai siekė apie 900 karių, daugiausiai dėl artilerijos ugnies. Rusų teigimu jų nuostoliai sudarė 400 karių ir 640 žirgų.

Mūšio išdavoje rusų armija užėmė ATR kontroliuotas perkėlas per Bugą. Persikėlus per Bugą rusams atsivėrė kelias į Liubliną.

Po kautynių ATR pajėgos toliau traukėsi link Vyslos, kur, pasipildžiusios naujais rezervo daliniais, rengėsi naujam mūšiui. Tolimesnius karo veiksmus sustabdė karaliaus S. A. Poniatovskio perėjimas į Targovicos konfederatų pusę ir jo išleistas įsakymas nutraukti karo veiksmus – faktinė ATR kapituliacija prieš Rusiją.

Lenkų istoriografijoje Dubenkos mūšis ir organizuotas atsitraukimas iš jo pateikiamas kaip sėkminga operacija, o T. Kosciuškos veiksmai lyginami su Spartos karaliumi Leonidu. Jo taktiką mūšio metu vėliau gyrė rusų pajėgų vadas M. Kochanvskis. Už vadovavimą šiai operacijai T. Kosciuška buvo apdovanotas naujais įsteigtu Virtuti Militari ordinu, o 1792 m. rugpjūčio 26 d. – Prancūzijos garbės piliečio titulu.

Šaltiniai

1. Derdej, Piotr, Zieleńce – Mir – Dubienka 1792, Dom Wydawniczy Bellona, Warszawa 2000
2. Falkenstein, Konstantin Karl, Thaddäus Kosciuszko. – Leipzig, 1834 (2. Aufl.). – // The Foreign Quarterly Review, Vol. 15 (March—July 1835).
3. Mała Encyklopedia Wojskowa, 1967, Wydanie I
4. Storozynski, Alex. Kosciuszko Ksiaze chlopow. W.A.B. pp. 228–230. ISBN 978-83-7414-930-3.
5. Walter-Janke, Z., Artyleria koronna w obronie niepodległości Polski 1792–1794.
6. Wimmer, Jan: Historia piechoty polskiej do roku 1864. Warszawa: Wydawnictwo Ministerstwa Obrony Narodowej, 1978.