Dualų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Dualų kalba
Duālā
KalbamaKamerūnas
Kalbančiųjų skaičius87 700 (1982 m.)[1]
KilmėNigerio-Kongo (ginčytina)

 Atlanto-Kongo
   Voltos-Kongo
    Benujės-Kongo
      Bantoidų
        Pietų bantoidų
          Bantų
            Savabantų
              Dualų-limbų

                Dualų
Rašto sistemosmodifikuota lotyniška abėcėlė
Kalbos kodai
ISO 639-2dua
ISO 639-3dua

Dualų kalba (savivardis ɓwambo ba duālā) – dualų ir mungų tautų Kamerūne vartojama tarmių grupė. Dualų kalba priklauso bantų kalbų grupės savabantų kalbų pogrupiui. Dualų kalbą skirstoma į penkių kalbų ir tarmių grupę: norminę dualų, bodimanų, olių (evodžių arba vurių), pongų ir mongų. Taip pat egzistuoja dualų kalba paremtas pidžinas. Kalbai būdinga Veiksnio-tarinio-papildinio gramatinė struktūra.

Nors šnekančiųjų skaičius mažas, kalba santykinai geriau žinoma dėl ja įrašytos dainos Alane sėkmės. Dainą 1997 m. atliko kamerūniečių atlikėjas Wes Madiko ir ji buvo išpopuliarėjusi Europoje, taip pat Lietuvoje.

Abėcėlė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dualų kalba tapo viena pirmųjų kalbų, kuriomis Kamerūne misijas vykdę misionieriai ėmėsi kurti rašto sistemą. Pirmoji kalba dualų kalba – Alfredo Sakerio 1862 m. išleistas Naujojo Testamento vertimas.[2]. 1901 m. kalbininkas Mainhofas su protestantų misionierių pagalba kalbai sukūrė paprastesnę, šnekamajai kalbai užrašyti pritaikytą abėcėlę, kuri išlieka populiari ir šiais laikais.[3].

1927 m. kamerūnietis Izaakas Mumė Etia parašė pirmąjį dualų kalbos vadovėlį (vėliau sekė antrasis ir trečiasis tomai).[4].

1978 m. Kamerūno valdžia modifikavo kalbos abėcėlę. Žemiau pateikta dabartinė jos versija:

Didžioji raidė A B Ɓ C D Ɗ E Ɛ F G H I J K L M N Ŋ Ɲ O Ɔ P Q R S T U V W X Y Z
Dualų abėcėlė
Mažoji raidė a b ɓ c d ɗ e ɛ f g h i j k l m n ŋ ɲ o ɔ p q r s t u v w x y z


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. dua Duomenys apie kodu „dua“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com
  2. Dand T. Friesen, Oroko orthography development: linguistic and sociolinguistic factors, Šiaurės Dakotos universitetas, 1990 m.
  3. Paul Helmlinger, Dictionnaire duala-français, suivi d’un lexique français-duala, éditions Klincksieck, Paryžius, 1972.
  4. Isaac Moumé Etia (1927). „La langue de Douala (Cameroun) par vous-même : grammaire, exercices, conversations“. Lomé - Togo: Imprimerie de l'école professionnelle. p. 22.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]