Dramblinis šautuvas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Teodoras Ruzveltas su drambliniu šautuvu prie nušauto dramblio
4-to kalibro britų keliautojo H. Stenlio dramblinis šautuvas muziejuje

Dramblinis šautuvas (angl. elephant gun) – didelio kalibro šautuvas, lygiavamzdis arba graižtvinis, sukurtas medžioti stambius ir pavojingus gyvūnus (dramblius, raganosiams ir kitiems). Pradžioje jų šoviniai buvo užtaisomi dūminiu paraku, vėliau – bedūmiu. Kartais buvo naudojami karo veiksmuose.

Ypatumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nepriklausomai nuo tipo (dvivamzdis, vienšūvis ar pertaisomas svirtele) drambliniai šautuvai pasižymi šiomis savybėmis:

  • kulkos turi pakankamai didelę stabdomąją gebą, kad pataikiusios apsaugotų medžiotoją nuo puolančio žvėries.
  • Turi būti pakankamai lengvi, kad juos būtų galima ilgai nešti su savimi. Todėl šioje ginklų klasėje nėra šautuvų, kurių kalibras būtų .50 BMG ar 20 mm.
  • Turi būti pakankamai patogūs, kad būtų galima šaudyti bet kokioje pozicijoje, bet kokiu kampu, turi būti gerai subalansuoti, kad būtų galima taikytis į greitai judančius žvėris.

Drambliniai šautuvai – tai tiesiog labai didelio kalibro medžiokliniai šautuvai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dūminio parako eros šautuvai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai europiečiai XIX a. pradžioje ėmė skverbtis į Afriką, buvo sukonstruoti šautuvai labai stambiems gyvūnams šaudyti. Jie buvo skirti savigynai, medžioklei maistui, o vėliau – sportinei medžioklei. Pirmieji drambliniai šautuvai buvo paprastos pro žiotis užtaisomos muškietos (panašios į naudotas paukščių medžioklėje), užtaisomos stambiomis kulkomis. Kadangi tokios kulkos buvo neefektyvios (aprašytas atvejis, kai vieną dramblį nukovė tik 35 šūviu), buvo didinamas šautuvų ir, atitinkamai, kulkų kalibras. Šautuvų kalibras buvo 10, 8, 6, 4 ar net 2. Naudojamos kulkos buvo švininės, rutulinės ar trumpos kūginės. Švinas kartais buvo kietinamas įmaišant stibio.[1]

Šie labai dideli ir labai sunkūs šautuvai buvo pirmieji, dar juodojo parako eros (1850-1890 m.), ginklai, kuriuos ėmė vadinti drambliniais šautuvais (angl. elephant guns), Tiesa, jais medžiojo ne tik dramblius, bet ir kitus pavojingus storaodžius, pvz., raganosius, hipopotamus, afrikinius buivolus. Dūminio parako naudojimas ribojo kulkų greitį (iki 460 m/s), tad vienintelis būdas didinti stabdančiąją gebą buvo didinti šautuvo kalibrą. Didžiausias naudotas šių šovinių kalibras buvo 4 (130 g kulkos, skriedavusios 430 m/s greičiu). Nors tų kulkų energija būdavo didelė, trumpos lėtos kulkos turėjo pramušamosios gebos problemų, ypač kai reikėdavo vieno sunkiausių šūvių – iš priekio per kaktą pataikyti į dramblio smegenis. Taip pavojingos XIX a. medžioklės sėkmė neretai priklausė nuo šautuvų nešiotojų gebėjimo greitai perduoti medžiotojui užtaisytą šautuvą ar medžiotojo gebėjimo jojant išvengti žvėries atakos ir naujai užtaisyti šautuvą.[1]

Taip buvo, kol XIX a. pabaigoje atsirado apvalkalinės kulkos ir vėliau – bedūmis parakas. Tada tikimybė nukauti pavojingus žvėris pirmų šūviu ėmė artėti prie 100%.[2]

Nitro Express šautuvai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

CZ 550 .585 kalibro šautuvas.

Nitro Express šautuvų linija (pasirodžiusi apie 1895 m.), pavadinta Nitro dėl ankstyvųjų bedūmių parakų (Poudre B, balistitas ir corditas), buvo pirmieji naujo tipo drambliniai šautuvai. Jie naudojo mažesnio kalibro (nuo .400 iki .620) apvalkalines kulkas, kurios skrieja apie 610 m/s greičiu ir žymiai patogesne (lėkštesne) trajektorija, ir turi didesnę pramušamąją gebą nei dūminiu paraku iššaunamos kulkos. Praėjus keletui metų didžiulio kalibro ankstyvosios eros šautuvai medžioklėse beveik išnyko.

Safarių klestėjimo laikais XX a. pradžioje (vadinamoji Nitro era) literatūroje minimi tokie kalibrai, kaip .577 Nitro Express, .375 H&H Magnum, .416 Rigby, .404 Jeffery, .505 Gibbs, .450 Nitro Express, .470 Nitro Express ir daug kitų. Tai buvo vienašūviai, svirtele pertaisomi, dažnai dvivamzdžiai šautuvai. Juos naudojo iki maždaug XX a. vidurio, kai beveik išnyko dramblių medžioklė dėl dramblio kaulo. Tada jie daugiau tapo žvėrių prižiūrėtojų rezervatuose ginklu, juos taip pat kaip atsarginius ginklus naudojo profesionalūs medžiotojai, lydintys safariuose medžiotojus iš kitų šalių.[3]

JAV ginklų rinkoje pasirodė keletas žinomų tipų šovinių pavojingiems žvėrims medžioti, tokių kaip .458 Winchester Magnum, .378 Weatherby Magnum ir .460 Weatherby Magnum. Daug tų šovinių buvo vadinamieji angl. wildcat cartridges, t. y., perdaryti žinomų kalibrų šoviniai, juose panaudojant kito kalibro kulkas bei šaunamuosius užtaisu. Kiti senieji Nitro express kalibrai beveik visiškai išnyko, bet 8-9 dešimtmečiais vėl atsigavo kartu su safari medžiokle. Vėl imta kurti dramblinius šautuvus, jiems buvo sukurti tokie nauji kalibrai kaip .416 Weatherby Magnum ir .416 Remington Magnum, imti gaminti serijiniu būdu.

9-to dešimtmečio pabaigoje ir 10-tą dešimtmetį sukurti nauji drambliniai kalibrai .700 Nitro Express ir .585 Nyati (autorius Ross Seyfried), .577 Tyrannosaur (autorius Art Alphin) ir .585 Gehringer (autorius Karl Gehringer). Šiuos šovinius gaminasi patys šauliai. Robo Gerniko (Rob Garnick) sukurtas .600 Overkill yra šiuo metu galingiausias medžioklinis šovinys.

Kiti wildcat šoviniai gaminami panaudojant sunkiųjų kulkosvaidžių šovinius .50 BMG ar panašius prieštechnikinių šautuvų šovinius, Jie yra dar galingesni, bet laikomi mažai tinkamais medžioklei, nes jiems sukurti šautuvai sveria virš 11 kg.[4]

Panaudojimas kare[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmojo pasaulinio karo metais dramblinius šautuvus naudojo tiek britų, tiek vokiečių pajėgos kaip priemonę persverti lygiosioms apkasų kare.

Britų pajėgos dramblinius šautuvus naudojo kaip priešsnaiperinius ginklus, kadangi vokiečių snaiperiai įsitaisydavo netoli sąjungininkų linijų prisidengdami didelėmis 6-10 mm storio plieninėmis plokštėmis.[5] Standartiniai to meto šaulių ginklai tokių plokščių nepramušdavo, o dramblinių šautuvų kulkos pramušdavo.

Vokiečių pajėgos naudojo specializuotus, serijinės gamybos prieštankinius šautuvus Mauser Tankgewehr M1918, skirtus kovai su lengvai šarvuotais britų tankais.

Antrojo pasaulinio karo metu, 1941 m., Rytų Afrikoje italai kariavo su britais. Italų pajėgų vadas princas Amedėjas (Amedeo di Savoia-Aosta) italų kareiviams išdalino savo asmeninę dramblinių šautuvų kolekciją, nes italų pajėgoms trūko prieštankinių šautuvų kovai su britų šarvuotaisiais automobiliais.

Tolesniojo karo metu suomių 20 mm prieštankinis šautuvas Lahti L-39 turėjo pravardę suom. Norsupyssy ('dramblinis šautuvas') dėl savo stabdomosios gebos. Tai buvo specializuotas kovinis šautuvas, o ne medžioklinis dramblinis šautuvas.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Fadala, Sam (17 November 2006). „They were after ivory“. The Complete Blackpowder Handbook. Iola, Wisconsin: Gun Digest Books. pp. 404–412. ISBN 0-89689-390-1. Suarchyvuotas originalas 2014-07-07. Nuoroda tikrinta 2014-06-07.
  2. Whitney, Caspar; Britt, Albert (1903). Outing: Sport, Adventure, Travel, Fiction. W. B. Holland. pp. 116–117.
  3. Tabor, Thomas C. (2013). Shooter's Bible Guide to the Hunting Rifle and Its Ammunition. Skyhorse Publishing Company, Incorporated. p. 65. ISBN 978-1-62873-540-6.
  4. Zwoll, Wayne Van (2011). Shooter's Bible Guide to Rifle Ballistics. Skyhorse Publishing Inc. p. 242. ISBN 978-1-62087-285-7.
  5. Page with image of sniper plate. Archyvuota kopija 2008-06-22 iš Wayback Machine projekto.