Dinarchas
Dinarchas (sen. gr. Δείναρχος; g. ~361 m. pr. m. e. Korinte – m. ~291 m. pr. m. e. Atėnuose) – senovės graikų logografas (kalbų rašytojas), paskutinis iš dešimties Atikos oratorių, Sostrato (arba, pasak „Sudos“, Sokrato) sūnus.[1]
Gyvenimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dinarchas anksti įsikūrė Atėnuose ir, būdamas ne vyresnis nei dvidešimt penkerių, jau rašė kalbas teismams. Kaip atsikėlėlis, negalėjo dalyvauti debatuose. Jo mokytojai buvo ir Teofrastas, ir Demetrijas Falerietis; teigiama, kad Dinarchas anksti įvaldė tam tikrą kalbos stiliaus grakštumą ir įvairiapusiškumą.[1]
324 m. Areopagas, atlikęs tyrimą, pranešė, jog devyni vyrai paėmė kyšius iš Harpalo – pasprukusio Aleksandro Makedoniečio iždininko. Buvo paskirta dešimt viešųjų kaltintojų. Dinarchas vienam ar keliems iš jų parašė tris kalbas (išliko iki dabartinių laikų) – „Prieš Demosteną“, „Prieš Aristogeitoną“ ir „Prieš Filoklį“.[1]
Dinarchas buvo prielankus Makedonijos kontroliuojamai Atėnų oligarchijai, tačiau pažymima, kad pats nebuvo Atėnų pilietis. Eskinas ir Demadas tuo pasiteisinti negalėjo. Harpalo istorijoje Demostenas, kaip ir kiti kaltinamieji, tikriausiai buvo nekalti. Visgi Hipereidas, įvardijamas liepsningiausiu iš patriotų, buvo toje pačioje pusėje, kaip ir Dinarchas.[1]
Dinarchas, valdant senajam mokytojui Demetrijui Faleriečiui, turėjo nemažą politinę įtaką. 317–307 m. buvo patys sėkmingiausi jo gyvenimo metai. Žlugus Demetrijui Faleriečiui ir Demetrijui Poliorketui atkūrus demokratiją, Dinarchas nuteistas myriop ir pasitraukė į tremtį Chalkidėje (Euboja).[1]
Apie 292 m. draugo Teofrasto dėka galėjo grįžti į Atiką ir apsistojo pas buvusį bendražygį Prokseną. Vėliau jam iškėlė ieškinį, nes šis esą pavogė iš Dinarcho pinigų ir plokščių. Mirė Atėnuose maždaug 291 m.[1]
Išlikusios kalbos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pasak „Sudos“, Dinarchas parašė 160 kalbų; Dionisijas manė, kad iš 85 išlikusių kalbų, kurių autoriumi nurodomas, autentiškos 58 (28 iš jų susijusios su viešaisiais reikalais, o 30 – su privačiaisiais). Nors paprastai pripažįstama trijų aukščiau minėtų kalbų autorystė, Demetrijas Magnezietis abejojo kalbos „Prieš Demosteną“ autentiškumu, o Anton Westermann atmetė visas tris. Dinarcho kalbų stilius pasižymėjo menku individualumu, jis pakaitomis mėgdžiojo Lisijų, Hipereidą ir Demosteną. Hermogenas Dinarchą pavadino „miežiniu Demostenu“ (ὁ κριθινὸς Δημοσθένης; ši metafora paimta iš miežių palyginimo su kviečiais arba alaus su vynu) – mažiau rafinuota Demosteno versija, stokojančia savitumo bei gyvybingumo.[1]