Dinaburgo pilis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Dinaburgo pilis
Dinaburg4.JPG
Pilies maketas (1:40) ant Dauguvos kranto

Dinaburgo pilis
Koordinatės
55°54′45″š. pl. 26°43′30″r. ilg. / 55.91240°š. pl. 26.72492°r. ilg. / 55.91240; 26.72492Koordinatės: 55°54′45″š. pl. 26°43′30″r. ilg. / 55.91240°š. pl. 26.72492°r. ilg. / 55.91240; 26.72492
Savivaldybė Latvija
Seniūnija Daugpilio rajonas
Naudotas 1275-1577 m.
Tirtas 1888, 1979, 1982, 2000, 2008 m.

Dinaburgo pilis (latv. Dinaburgas pils, vok. Schloss Dünaburg, rus. Динабургский замок) – pilis Latvijoje, 17 km į rytus nuo Daugpilio Dauguvos aukštupiu. Pilis stovi netoli nuo Naujenės miestelio, Dauguvos kilpų gamtiniame parke. Tai buvusi strateginė vieta šalia svarbaus viduramžių vandens kelio, ant aukšto Dauguvos dešiniojo kranto. Pro čia vedė senieji prekybos keliai iš Pskovo ir Naugardo į Vilnių ir iš Polocko į Rygą. Pilis priklausė Livonijos ordino Daugpilio komtūrui. Pilį pastatė ordino magistras Ernestas fon Racburgas 1275 m. Nuo šios datos skaičiuojama Dinaburgo (dab. Daugpilio) miesto istorija. Pilies komtūrijai priklausė dabartinės teritorijos aplink Alūkstą, Rėzeknę, Ludzą. Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano Rūsčiojo rusų kariuomenė pilį sugriovė 1577 m.

Takas link maketo

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Maketas Daugpilio muziejuje

Jau 1277 m. pilį apsupo Ldk Traidenis. Mėnesio bėgyje pilis be perstojo buvo šturmuojama panaudojant 4 kilnojamuosius priedangos bokštus. Tarp puolančiųjų kovėsi ir rusai, bet tai sėkmės neatnešė, todėl lietuviai buvo priversti sunaikinti apgulties įrangą ir per Dauguvą pasitraukti. Magistras atsakė nesėkmingu žygiu į Lietuvos gilumą 1278 m. Rusai ir lietuviai XIV-XVI a. puolė ir griovė pilį, bet magistrai kiekvieną kartą ją atstatydavo:

  • 1313 m. pilį atstatė magistras Gerhardas fon Jorkas (Gerhard von Jork),
  • 1396 m. pilį vėl sugriovė lietuviai, bet Ordinas ją atstatė,
  • 1403 m. Ldk Vytautas, pradėjęs karą su Ordinu, įsiveržė į Latgalą, nuniokojo Dinaburgo pilį. Ją vėl atstatė kalavijuočiai,
  • 1418 m. pilį vėl užpuolė Vytautas ir ją sudegino,
  • 1481 m. Dinaburgą, vadovaujant magistrui Valteriui fon Pletenbergui (Wolter von Plettenberg) užėmė Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III pulkai. Magistras buvo priverstas pasirašyti primestą jam sutartį dėl duoklės mokėjimo Maskvos kunigaikštystei,
  • 1558 m. karą su Livonija pradėjo Ivanas Rūstusis, nes norėjo gauti strateginį išėjimą prie Baltijos jūros, be to, maskvėnus suerzino 1557 m. rugsėjo 14 d. Pasvalyje pasirašyta sutartis tarp Lietuvos-Lenkijos valdovo Žygimanto Augusto ir Livonijos ordino magistro Vilhelmo Fiurstenbergo, skelbianti Livonijos ordino, Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karinę sąjungą prieš Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę,
  • 1559 m. pilį užėmė rusų ir totorių būriai, jame kurį laiką savo rezidenciją turėjo Ivanas Rūstusis,
  • 1561 m. Vilniaus sutartimi Livonija buvo padalyta ir Latgala (su Dinaburgu), Vidžemė bei Pietų Estija buvo atiduota administruoti Lietuvai; sutartį pasirašė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas. Po Liublino unijos 1569 m. teisę administruoti šias žemes gavo ir Lenkija. Dinaburgas tapo Latgalos administraciniu centru, čia įsikūrė katalikų bažnyčios vyskupas,
  • 1577 m. Dinaburgą dvi savaites puolė Ivano Rūsčiojo kariuomenė, apšaudydama jį iš didžiulių bombardų 20 pūdų (320 kg) svorio sviediniais. Juos gamino Andrejaus Čochovo, nuliejusio patranką „Carą“, mokiniai. Caro įsakymu Dinaburgas buvo sugriautas iki pamatų. Gyvenvietė po apgulties perkelta 19 km pasroviui žemiau prie Dauguvos į dabartinę Daugpilio vietą. Piliai nebetekus savo karinės reikšmės, karalius Steponas Batoras nutarė pilies nebeatstatyti ir įkurti tvirtovę naujoje vietoje.
  • 1671 m. norėta pilį atstatyti, bet per Šiaurės karą (1700-1721 m.) galutinai sugriauta. Žinoma, kad vietiniai valstiečiai ardė mūrą ir medžiagas pardavinėjo tvirtovei statyti. Nepaisant caro 1826 m. gruodžio 31 d. įsakymo dėl visų senovės liekanų apsaugos, Vitebsko valstybės turto palata pardavė sienų plytas ir akmenis už 300 rublių. Pilies pagrindinės sienos baigtos ardyti 1811-1829 m.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Viduramžių kapinių vieta

Pilies planas buvo netaisyklingos formos. Citadelė pastatyta išnaudojant vietos reljefo privalumus, be to, buvo laikoma pakankamai didele: 120 žingsnių į ilgį, 40 žingsnių į plotį. Virš upės lygio pilies bokštai buvo iškilę 24 m, ją iš kitų pusių juosė gilios griovos. Jei būtų pastatyta pradėta Daugpilio HES (1987 m. statybos nutrauktos), piliavietė būtų tapusi sala, iškilusia virš vandens 7-8 m. Žemiau stovėjo papėdės gyvenvietė. Papilį juosė 2,5 m storio gynybinė siena. Pilies sienos buvo aklinos, su šaudymo angomis.

Būklė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliavietė pradėta tirti 1888 m. (V. Neimanas), vėliau – ruošiantis statyti HES. Ant Vecpilės (Naujenės) piliakalnio, priklausiusio Jersikos kunigaikštystei, išlikę šios pilies pamatų griuvėsiai. 1996 m. pastatytas miniatiūrinis buvusio statinio maketas (1:40, 2009 m. restauruotas). Netoli piliakalnio įrengta poilsiavietė – Riterių aikštė, kurioje kiekvienais metais į riterių ir rūmų damų gretas įšventinami žmonės, įnešę svarų indėlį į Naujenės pagasto (valsčiaus) vystymą. Link piliavietės veda pažintinis istorinis takas, praeinantis pro buvusias viduramžių kapines, panaikintas prieš Daugpilio HES statybas.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ē. Mugurēvičs, Latvijas viduslaiku piļu klasifikācijas un arheoloģiskās izpētes jautājumi - Arheoloģija un etnogrāfija, XIV. Apcerējumi par viduslaiku pilīm un pilsētām Latvijas teritorijā R, Zinātne, 1983.
  • I. Šterns, Latvijas vēsture 1290-1500, Latvija, Daugava, 1997.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]