Diližano nacionalinis parkas
| Diližano nacionalinis parkas | |
|---|---|
| IUCN II kategorija (nacionalinis parkas) | |
 | |
| Vieta: | Armėnija, Tavušo sritis |
  Diližano nacionalinis parkas | |
| Koordinatės: | 40°39′23″ š. pl. 45°01′17″ r. ilg. / 40.65639°š. pl. 45.02139°r. ilg. |
| Plotas: | 24 000 ha |
| Įkurtas: | 2002 m. |
Diližano nacionalinis parkas – Armėnijos nacionalinis parkas, esantis šiaurės rytinėje šalies dalyje, Tavušo srityje. Jo plotas yra 24 000 ha. Parką garsina miškai, bioįvairovė, medicininiai mineraliniai šaltiniai, gamtos ir kultūros paminklai. Tai vienas iš dviejų nacionalinių parkų šalyje (kitas – Sevano nacionalinis parkas).
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Diližano nacionalinis parkas įkurtas 2002 m. gamtos rezervato, įkurto 1958 m. ir saugojusio Diližano ir Kuibiševo miškus. Naujai įkurto nacionalinio parko teritorija nepasikeitė. Statuso pasikeitimą lėmė komercinės veiklos rezervato teritorijoje neišvengiamumas, kelios gyvenvietės jo teritorijoje, įskaitant Diližaną su mineraliniais šaltiniais, per teritoriją ėjo Jerevano-Idževano geležinkelis. Dabar nacionalinio parko ribos ir įvairios zonos yra derinamos.
Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Parkas įsikūręs Pambako, Aregunio, Miaporo, Idževano (Kaeni) ir Halabo kalnų šlaituose, 1070–2300 m virš jūros lygio. Aukščiau esančios kalnų pievos nepriklauso parko teritorijai. Per parką teka Aghstevo upė ir jos intakai: Hovajuras, Štoghanajuras, Bldanas, Haghartsinas ir Getikas. Jame yra Parzo ežeras (Švarusis ežeras), Tzrkalich (Dėlių ežeras) ir mažesni ežerai.
Flora[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Diližano nacionaliniame parke yra 902 Induočių rūšys: pataisų (1), papartūnų (12), plikasėklių (7), gaubtasėklių (881)[1]. Jame aptinkama 40 rūšių retų augalų, 29 rūšys yra Armėnijos raudonojoje knygoje, 4 buvo Tarybų Sąjungos raudonojoje knygoje.
Parko augalija Kaukazo tipo, susieta su mišku. Dauguma lapus metantys augalai, tokie kaip ąžuolas (Quercus iberica, Q. macranthera), rytų bukas (Fagus orientalis), paprastasis ir rytų skroblas (Carpinus betulus, C. orientalis), formuojantis vientisus ar mišrius miškus. Gruziškas ąžuolas (Q. iberica) aptinkamas pietiniuose kalnų šlaituose, o rytų buko miškai yra šiauriniuose. Aukštutinėse zonose auga Q. macranthera.
Skroblas randamas tik mišriuose miškuose. Rytų skroblas auga iki 1500 m virš jūros lygio, o paprastasis skroblas pasiekia 2000 m. Vidurio zonoje auga įvairios liepų (Tilia), klevų (Acer) ir uosių (Fraxinus) rūšys. Spygliuočių miškai parke pasitaiko retai. Pušis auga Hovajuro upės baseine ant Aregunio ir Pambako kalnų šlaitų prie Diližano kalnų greitkelio.
Kadagio miškai yra Getiko upės slėniuose, ypač prie žiočių, sausuose Idževano kalno šlaituose. Juniperus foetidissima Willd. yra dažniausiai parke aptinkama kadagių rūšis.
Parko miškuose daug uogų ir vaisių, nes jame auga rytų obelis (Malus orientalis), riešutmedis (Juglans regia), geltonžiedė sedula (Cornus mas), slyva (Prunus), dygioji slyva (Prunus spinosa), kriaušė (Pyrus communis subsp. caucasica), juodasis serbentas (Ribes nigrum), gudobelė (Crataegus spp.). Čia auga daug medicininių augalų: paprastoji jonažolė (Hypericum perforatum), mėta (Mentha), vaistinis čiobrelis (Thymus vulgaris); valgomų augalų: valgomoji rūgštynė (Rumex acetosa) ir kiti.[2]
Vakariniuose uolinguose Abeghasaro kalno šlaituose auga daug petrofitų ir kitų retų augalų. Uolose auga armėninė jonažolė (Hypericum armenum), uolaskėlė (Saxifraga juniperifolia, S. tridactylites), gelteklė (Scorzonera rigida), žvaigždūnė (Scabiosa columbaria) ir kiti.
Iš terciaro išlikęs kukmedis ir Kaukazo rododendras yra parko puošmenos. Kukmedžių giraitė Polado upės slėnyje tapo rezervatu 1958 m. Kita kukmedžių giraitė yra Aghstevo upės aukštupyje Frolova Balka tarpeklyje Pambako kalnuose. N. Troitski mini, kad anksčiau kukmedžių buvo daugiau. Pavienių kukmedžių yra visoje parko teritorijoje.
Kaukazo rododendras auga šiauriniuose Pambako kalnų šlaituose. Jis auga drėgnose subalpinėse pievose į vakarus link Ampasaro kalno, kur yra didžiausia rododendrų sritis Armėnijoje (Rododendrų rezervatas).
Fauna[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nacionalinio parko fauna labai įvairi. Čia yra 800 rūšių vabzdžių, daug reptilijų, amfibijų, žuvų. Paukščių yra 150 rūšių, tarp jų tetervinas (Tetrao mlokosievicsi), auksinis erelis (Aquila chrysaetos), barzdotasis erelis (Gypaetus barbatus aureus), Kaspijos ularas (Tetraogallus caspius) ir kiti. Parke yra virš 40 žinduolių rūšių. Tarp jų raudonasis elnias (Cervus elaphus), rudasis lokys (Ursus arctos), lapė (Vulpes vulpes), lūšis (Lynx), vilkas (Canis lupus), laukinis šernas (Sus scrofa), vilpišys (Felis silvestris), stirna (Capreolus capreolus), barsukas (Meles meles), voverė (Sciurus anomalus) ir kiti.
Kultūriniai paminklai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Svarbiausi parko kultūriniai paminklai yra Haharcino vienuolynas (XIII a.), Gošavanko vienuolynas (XIII a.), Jukhtak Vanko vienuolynas (XIII a.), Matosavanko vienuolynas (XIII a.), Akhnabato bažnyčia (XI a.).
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Khanjyan, N.S. Specially Protected Nature Areas of Armenia. Ministry of Nature Protection, 2004, Rep. Armenia. (downloadable from here Archyvuota kopija 2007-12-16 iš Wayback Machine projekto.)
- ↑ Khanjyan, N.S., Sharbatyan M.I. Flora of Dilijan Reserve. Yerevan, 1999. “Amaras” (in Russian)