Didysis nilinis ešerys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
A juvenile Nile perch (Lates niloticus), postcard drawing by Mrs. Hopson, 1966, Lake Chad Research Station, Malamfatori, Nigeria
Perca fluviatilis
Didysis nilinis ešerys (Lates niloticus)
Didysis nilinis ešerys (Lates niloticus)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Potipis: Stuburiniai
(Wikispecies-logo.svg Vertebrata)
Antklasis: Kaulinės žuvys
(Wikispecies-logo.svg Osteichthyes)
Klasė: Stipinpelekės žuvys
(Wikispecies-logo.svg Actinopterygii)
Būrys: Ešeržuvės
(Wikispecies-logo.svg Perciformes)
Pobūris: Percoidei
(Wikispecies-logo.svg Percoidei)
Šeima: Baramundinės
(Wikispecies-logo.svg Centropomidae)
Gentis: Baramundžiai
(Wikispecies-logo.svg Lates)
Rūšis: Didysis nilinis ešerys
(Wikispecies-logo.svg Lates niloticus)
Binomas
Lates niloticus
Linnaeus, 1758
Didžiojo nilinio ešerio galva

Didysis nilinis ešerys (Lates niloticus) – gėlavandenė ešeržuvių būrio žuvis, plačiai paplitusi afrotropinėje ekozonoje.

Ji natūraliai gyvena tokiose upėse, kaip Kongas, Nilas, Senegalas, Nigeris, tokiuose ežeruose kaip Voltos tvenkinys, Čadas, Turkana ir kt. Aptinkama ir sūrokuose vandenyse, pvz., Marjuto ežere netoli Aleksandrijos (Egiptas).

Pavadinimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rūšis pradžioje buvo aprašyta kaip Labrus niloticus, priklausanti lūpažuvinių šeimai. Sinoniminis rūšies pavadinimas yra ir Centropomus niloticus.

Įprastai šias žuvis daug kur vadina angl. African snook, capitain. Pavadinimas angl. Victoria perch 'Viktorijos (ežero) ešerys' yra klaidinantis, kadangi ši žuvis Viktorijos ežere nėra vietinė. Rūšis turi daug vietinių pavadinimų, pvz., Luo kalbose ją vadina mbuta ar mputa. Tanzanijoje ją vadina sangara ar sankara, chenku. Prancūzakalbėje Afrikoje šias žuvis vadina capitaine, Egipte ir Sudane – am’kal.

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lates niloticus yra sidabraspalvė, su mėlynu atspalviu. Jų akys yra ryškiai juodos, su supančiu skaisčiai geltonu žiedu. Tai viena didžiausių gėlavandenių žuvų, nes didžiausias jų ilgis būna iki 2 m, o sveria iki 200 kg.[1] Suaugusių žuvų vidutinis ilgis būna 121–137 cm, nors daug jų būna sugaunamos šio ilgio dar nepasiekusios.[2]

Ekologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžiojo nilinio ešerio nuotrauka. Ešerys iš tikrųjų yra mažesnis, nei nuotraukoje atrodo.[3]

Suaugę didieji niliniai ešeriai užima visas ežerų buveines, kur pakanka deguonies. Jaunikliai gyvena tik sekliuose ar pakrančių vandenyse. Šie ešeriai yra ryškūs plėšrūnai, minta žuvimis (ir savo rūšies atstovais taip pat), vėžiagyviais, vabzdžiais. Jaunikliai minta ir zooplanktonu. Niliniai ešeriai apsaugai nuo kitų plėšrūnų naudoja ir tokį būdą, kaip telkimąsi į pulkus.

Aplinkosauginė reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Niliniai ešeriai buvo įveisti daugelyje Afrikos ežerų, tarp jų – ir Viktorijos ežere bei dirbtiniame Nasero tvenkinyje.

Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos (IUCN) Invazinių rūšių specialistų grupė laiko Lates niloticus viena iš šimto pavojingiausių invazinių rūšių. Pvz., Kvinslande (Australija) didelėmis baudomis baudžiami visi, kas laiko gyvus didžiuosius nilinius ešerius, nes šie tiesiogiai konkuruoja su vietiniais baramundžiais, kurie yra labai panašūs, bet neužauga tokie dideli.

Ši rūšis labai svarbi kaip verslinė maistinė žuvis. Ji populiari sportinio meškeriojimo mėgėjų tarpe, nes šios žuvys kimba ant dirbtinių jaukų.

Niliniai ešeriai auginami ir akvakultūroje.

Introdukcija Viktorijos ežere[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžiojo nilinio ešerio apgyvendinimas Viktorijos ežere yra vienas dažniausiai minimų neigiamo svetimų rūšių introdukcijos poveikio ekosistemoms pavyzdžių.

Ši rūšis buvo introdukuota Viktorijos ežere XX a. 6-tą dešimtmetį.[4] Nuo tada šie niliniai ešeriai gaudomi kaip verslinės žuvys. Ši rūšis siejama su kelių šimtų vietinių rūšių išnykimu ar beveik išnykimu. Tiesa, dėl verslinės žūklės nilinių ešerių skaičius smarkiai mažėja, tad kai kurios beveik išnykusios rūšys ima atsigauti. Pradžioje niliniai ešeriai mito vietiniais cichlidais, o šių skaičiui smarkiai sumažėjus ėmė misti daugiausia krevetėmis bei smulkiomis žuvelėmis.

Nors nilinių ešerių įveisimas ekologiškai paveikė neigiamai, jis lėmė didelių žvejybinių kompanijų atsiradimą. 2003 m. nilinių ešerių eksportas į Europą uždirbo 169 milijonus eurų. Pajamų duoda ir sportinės žūklės turizmas Ugandai ir Tanzanijai priklausančiose ežero dalyse, kai gaudomi šie ešeriai. Tolesnės perspektyvos nėra aiškios, nes dėl didelio išgaudymo L. niloticus populiacija mažėja.

Vietinių ekosistemų kitimas turėjo griaunantį socioekonominį efektą vietinėse paežerės bendruomenėse. Didelio masto žvejybinė veikla, nors uždirbo milijonus dolerių už eksportuojamą laimikį, išstūmė daug vietinių gyventojų iš tradicinių jų žuvavimo ir prekybos žuvimis verslų. Prieš prasidedant verslinei eksportinei žvejybai nemažai vietinių buvo tapę ekonominiais pabėgėliais, o vėliau, šiai žūklei prasidėjus, jie buvo priversti pereiti į piniginę ekonomiką. Pvz., pradžioje vietiniai gyventojai nesugebėjo gaminti pakankamai tvirtų tinklų, kad šie tiktų stambiems niliniams ešeriams gaudyti, tad tinklus tekdavo pirkti.

Nilinių ešerių žvejyba pakeitė žvejų veiklą krante. Vietinius cichlidus anksčiau tradiciškai džiovino saulėje, o niliniai ešeriai yra riebesni už cichlidus, tad juos tenka rūkyti, kad žuviena negestų. Rūkymui prireikė daugiau medienos, o šis kraštas ir taip smarkiai paveiktas miškų naikinimo, dirvų erozijos bei dykumėjimo.

Oskarui nominuotas Huberto Sauberio (Hubert Sauper) 2004 m. dokumentinis filmas „Darvino košmaras“ (Darwin's Nightmare) (Prancūzijos, Austrijos ir Belgijos gamyba) pasakoja apie žalą, kurią padarė nilinių ešerių įveisimas Viktorijos ežere (įskaitant ginklų ir šaudmenų importą lėktuvais, kurie grįždami į Europą išveža nilinių ešerių produkciją). Filmo autoriai teigia, kad tai paaštrino konfliktus ir skurdą supančiuose rajonuose. Filmas „Darvino košmaras“ yra prieštaringas, nes yra specialistų, kurie teigia, kad nilinių ešerių atsiradimas buvo naudingas ir kaltina filmo autorius sugalvojus neegzistuojančius priežastinius ryšius.

Nilinių ešerių, viršutinių lygių mitybos grandinėse plėšrūnų, atsiradimas Viktorijos ežere smarkiai pakeitė ežero mitybinius tinklus. Ežero ekosistema lėtai persitvarko, artėdama prie naujos pusiausvyros, tačiau žvejybos galimybės ežere pasikeitė negrįžtamai.(Ben-Yami, 1996).

Žvejyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nilinių ešerių žvejyba yra mažo masto.[5] Viktorijos ežere yra keletas mažų žvejybinių tralerių, priklausančių tyrimų institutams. O žvejų valtys yra burinės ar irklinės, jų įgulas sudaro 1–3 žvejai. Nilinius ešerius daugiausia gaudo žiauniniais tinklais, meškerėmis ir ūdomis. Tokiais tinklais pagautos žuvys iš vandens paprastai ištraukiamos jau negyvos. Po to jos gana ilgai nešaldomos išbūna valtyse, kol šios pasiekia krantą. Krante šį laimikį superka kompanijų atstovai, kurie gabena jį furgonuose su ledu ar valtyse su termoizoliuotais triumais, arba vietinės moterys.

Didžiųjų nilinių ešerių filė žuvų turguje

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kaufman, Les. "Catastrophic Change in Species-Rich Freshwater Ecosystems. " Bioscience Vol. 42, No. 11. http://www.jstor.org/stable/1312084
  2. Wood, The Guinness Book of Animal Facts and Feats. Sterling Pub Co Inc (1983), ISBN 978-0-85112-235-9
  3. „Nile perch“. Encyclopædia Britannica. Nuoroda tikrinta 2011-06-27. 
  4. Pringle, Robert M.. „The Nile Perch in Lake Victoria: Local Responses and Adaptations“. Africa: Journal of the International African Institute, 75 (4), 510–538 (2005-01-01). ISSN 0001-9720. Pasiektas 2012-02-21. 
  5. Reynolds JE, Greboval DF, Ssentongo GW. „Socio-economic effects of the evolution of Nile perch fisheries in Lake Victoria: a review“. FAO, CIFA Technical Paper 17. Nuoroda tikrinta 19 September 2012. 
  • Ben-Yami, M. 1996. . Ecological and socioeconomic aspects of the expansion of Nile Perch in Lake Victoria. Pp. 95-110 in: Meyer, R.M. et al (Eds). Fisheries Resource Utilization and Policy. Proc. World Fisheries Congress. Theme 2. Oxford & IBH Publ. Co., New Delhi. 1996.