Didžioji Odaliska

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Žanas Ogiustas Dominikas Engras, „Didžioji Odaliska“, 1814 m. Luvras.

„Didžioji Odaliska“ (pranc. Une Odaliska ar La Grande Odaliska) – Žano Ogiusto Dominiko Engro aliejinės tapybos darbas nutapytas 1814 m. Aukštis – 88,9 cm, plotis – 162,56 cm. Jame vaizduojama rytų kraštų odaliska arba sugulovė. Ž. O. Engro amžininkai manė, kad šis darbas reiškė dalininko meninį lūžį nuo neoklasicizmo pereinant į ezoterinę romantizmo kryptį. „Didžioji Odaliska“ susilaukė milžiniškos kritikos, kai pirmą kartą pademonstruota viešai. Ji kritikuota dėl ilgų kūno proporcijų ir anatominio realizmo nesilaikymo. Šiuo metu darbas saugomas Paryžiuje, Luvro muziejuje.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Šį paveikslą sukurti 1813 m. užsakė Napoleono sesuo, Neapolio karalienė Karolina Murat (1782–1839). Jis buvo nutapytas 1814 m. ir greičiausiai lyginamas su kitu, tokio paties siužeto, paveikslu „La Domeuse de Naples“, kuris sunaikintas 1815 m.

Paveikslas tapytas Romoje, kurioje nuo 1806 m. gyveno ir studijavo Engras. Italijoje dailininkas gyveno iki 1824 m., kadangi Prancūzijoje jo menas nebuvo mėgstamas dėl atšiaurios kritikos.

Tapydamas paveikslą „Didžioji Odaliska“ Engras rėmėsi senaisiais Renesanso laikų tapytojais ir jų maniera vaizduojant nuogas moteris, pavyzdžiui, Tiziano VecelliUrbino Venera“ ar DžordžonėsMieganti Venera“. Tačiau paveiksle vaizduojamos moters atsilošimo atgal ir žvelgimo pro petį poza yra tiesiogiai perimta iš 1800 m. Žako Luji Davido (1748–1825) paveikslo „Madam Recamie“, kurį tapyti padėjo pats Engras.

„Madam Récamier portretas“. Žakas Luji Davidas (1800, Luvras)

Maža odaliskos galva, prailgintos galūnės ir šaltos spalvos leidžia spręsti, kad tapant paveikslą remtasi Manierizmo (1520–1580 m.) įtaka, pvz., Bronzino „Alegorija su Venera ir Kupidonu“ ar Lukas Kranacho Vyresniojo „Kupidonas, besiskundžiantis Venerai“.

Kai paveikslas buvo 1819 m. eksponuojamas Paryžiaus Salone, kritikų požiūris dar kartą patvirtino, kad šie nesupranta Engro stiliaus. Vienas iš kritikų pabrėžė, kad paveikslas „neturi nei raumenų, nei kaulų, nei kraujo, nei gyvybės, nei reljefo, iš tiesų jis neturi nieko, kas leistų manyti, jog tai kopija“ Šis eklektinis stilių mišinys, derinant klasikinę formą su romantizmo temomis, sukėlė aršius kritikų ginčus, kai buvo pirmą kartą pademonstruotas 1814 m. Kritikai apšaukė Engrą sukilus prieš šiuolaikinę formą ir turinio stilių, bei ignoravus anatominę tikrovę. Iš tiesų Ingras mėgo ilgomis linijomis perteikti išlinkimus ir geidulingumus, be to, paveiksle gausu netgi šviesos sušvelnijančios kūno masę. Dailininkas buvo kritikuotas dėl šio darbo iki pat 1820 m. vidurio.

Anatomija[taisyti | redaguoti kodą]

Dėl kilusios pirminės kritikos paveikslas tapo plačiai žinomas. Figūra „Didžioji Odaliska“, manoma, yra nutapyta su „dviem ar trim slanksteliais per daug“. Kritikai tuo metu tikėjo, kad kūno proporcijų prailginimas yra Engro klaida, tačiau naujos studijos parodė, kad toks prailginimas yra apgalvotas dailininko meninis iškraipymas. Išmatavus tikros moters proporcijas matoma, kad Engro figūra nutapyta su stuburo išlinkimu ir dubens poslinkiu, įmanoma gavus kopijuojant. Taip pat tyrimai rodo, jog kairė odaliskos ranka yra trumpesnė nei dešinioji. Tyrimai daro išvadą, kad figūra buvo prailginta penkiais, o ne dviem ar trim slanksteliais ir taip buvo sukurtas nesaikingas efektas dubens ir apatinės dalies ilgių, vietoj paprasčiausių strėnų srities.

Atsižvelgiant kiek pareigų, patenkinti kūniškiems sultono geiduliams, atlikdavo sugulovės, šis dubens prailginimas yra simbolinis Engro iškraipymas. Šį meninį simbolį taip pat galėjo reprezentuoti jausmingas moteriškas grožis, jos įdėmus žvilgsnis, kitą vertus, apie tai buvo sakoma, jog odaliskos išvaizdoje turi „atsispindėti sudėtingas psichologinis veido charakteris“ arba „jokių jausmų neatsispindėjimas veide“. Iš tiesų, atstumas tarp jos žvilgsnio ir dubens gali būti fizinis įvaizdis, per kurį išreiškiama mąstysenos giluma ir sudėtingos moters minčių ir jausmų emocijos.

Kituose darbuose[taisyti | redaguoti kodą]

„Didžioji Odaliska“ buvo pasisavinta feministinės grupės „Guerrilla Girls“, jų pirmajam spalvotam plakatui ir labiausiai išgarsėjusiam simboliui. 1989 m. Metropoliteno muziejaus plakate Ž. O. D. Engro odaliskai uždėta gorilos kaukė ir pridėtas klausimas: „ar moterys privalo būti nuogos, kad patektų į Met. muziejų?“ Plakatas naudojo informaciją iš grupės pirmosios „kvailių skaičiuotės“ bei stengėsi atkreipti dėmesį į nesuskaičiuojamą kiekį moteriškų aktų, esančių Modernaus meno skryriuje, Metropoliteno muziejuje. Plakatas atmestas Public Art Fund Niujorke ir atsidūrė ant Niujorko miesto autobusų reklamos, kol autobusų kompanija jį atšaukė, paaiškindama, jog atvaizdas „taipogi dviprasmiškas ir kad vaizduojama figūra savo rankose turi daugiau nei vėduoklę.“[1][2]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. "Guerrilla Girls [no title 1985–90]." Tate: December 2004.
  2. (1995) Confessions of the Guerrilla Girls.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]