Dialektologija

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

Dialektologija (gr. διάλεκτος 'kalba, dialektas'; ir -λογία, -logija) – sociolingvistikos mokslo sritis, kuri tiria tarmes. Dialektologijoje tiriami kalbos skirtumai, pagrįsti geografiniu pasiskirstymu ir su juo susijusiomis kalbos ypatybėmis. Dialektologija tiria tarmių skirtumus tarp bendrosios prokalbės, sinchroninį variantiškumą.

Dialektologams yra svarbiausia gramatiniai, leksiniai ir fonologiniai tarmės bruožai, kurie padeda identifikuoti tam tikrus regionus. Taigi, dialektologai susiduria ne tik su populiacijomis, kurios regionuose gyveno metai iš metų, tačiau taip pat yra susiduriama su migrantais, kurie keliaudami į kitą geografinį vienetą savo kalbą ten atneša (žr. kalbų kontaktai).

Į dažniausiai tiriamų dialektologijos sąvokų lauką yra įtraukiama abipusio suprantamumo problema, kuri pasireiškia apibrėžiant kalbas ir tarmes; diglosijos situacija, kurioje dvi tarmės yra naudojamos skirtingomis kalbamosiomis situacijomis; dialektų kontinuumas, apimantis kelias iš abipusio suprantamumo tarmių; ir pluricentrizmas, kur tai, kas paprastai yra viena kalba, egzistuoja kaip du ar daugiau standartiniai variantai.

Hansas Kurathas ir Williamas Labovas yra vieni ryškiausių šios srities tyrinėtojų.

Istorija

Anglų kalbos tarmės

Londone, XII a. šaltiniuose buvo rašomi komentarai apie tarmes, o XIX a. buvo išleista didelis kiekis tarmių žodynų (didesnį dėmesį skiriant žodžiams, jų formoms). Filologai taip pat galėtų tyrinėti tarmes, nes jose išsaugotos senesnės žodžių formos.

Britanijoje, filologas Aleksandras Džonas Elisas savo kurtos serijos „Ankstyvasis anglų kalbos tarimas“ 5 tome aprašė ankstyvojoje fonetinėje sistemoje pasireiškusias anglų kalbos tarmes, jų tarimą. Vėliau Josephas Wrightas įsteigė Anglų tarmių draugiją, kurios tikslas buvo įrašyti tarmiškus žodžius Britų salose. Ši iniciatyva baigėsi šešiatomiu anglų kalbos tarmių žodyno parengimu 1905 m. Anglų kalbos tarmių draugija sugriuvo, nes jos darbas jau buvo laikomas atliktu, nors kai kuriuose regionuose tarmių draugijos (pvz., Jorkšyro tarmių draugija) veikia ir šiandien.

Tradicinės dialektologijos studijos dažniausiai buvo skirtos kurti tarmių žemėlapius, kuriuose buvo piešiamos įsivaizduojamos linijos, nurodančios skirtingų tarmių sritis. Tačiau pasitraukimas nuo tradicinių būdų kalbai tirti, paskatino kalbininkus labiau atkreipti dėmesį į socialinius aspektus. Todėl dialektologai pradėjo tyrinėti socialinę, taip pat regioninę įvairovę. Jungtinių Valstijų kalbinis atlasas (XX a. 4–as deš.) buvo vienas pirmųjų tarmių tyrimų, kuriuose atsižvelgta į socialinius veiksnius.

Vadovaujant Haroldui Ortonui, Lidso universitetas tapo anglų kalbos tarmių tyrimų centru ir įsteigė Tarmių ir liaudies gyvenimo studijų institutą. 1950–aisiais universitetas atliko anglų kalbos tarmių tyrimą, kuris apėmė visą Angliją, kai kurias Velso ir Meno salos sritis. Be to, prieš Haroldo Ortono mirtį 1975 m., universitetas parengė daugiau nei 100 tarmių monografijų. Institutas buvo uždarytas 1983 m. rugsėjį, kad būtų sumažintas universiteto biudžetas, tačiau jo dialektologijos studijos dabar yra dalis specialios kolekcijos – Lidso liaudies kultūros archyvo, esančio Brothertono universiteto bibliotekoje, dalis.

Šis atsitraukimas nuo tradicinio kalbos tyrimo davė pradžia sociolingvistikai, kuri yra dialektologijos ir socialinių mokslų mišinys. Tačiau Grahamas Shorrocksas teigė, kad dialektologija visada turėjo sociologinį elementą ir kad daugelį sociolingvistinių išvadų (pvz., sąsajų su lytimi, klase ir amžiumi) galima rasti ankstesniuose tradicinės dialektologijos darbuose.

Jungtinėse Amerikos Valstijose XX a. 4–ame deš. Hansas Kurathas pradėjo Jungtinių Valstijų kalbinio atlaso projektą, kurį turėjo sudaryti keletas išsamių dialektologinių šalies regionų tyrimų. Pirmasis iš jų, Naujosios Anglijos kalbinis atlasas, buvo išleistas 1939 m. Vėliau to paties projekto darbai buvo paskelbti arba planuojami Vidurio Atlanto ir Pietų Atlanto valstybėms, Šiaurės Centrinėms Valstijoms, Aukštutiniams Vidurio Vakarams, Uolinių kalnų regionams, Ramiojo vandenyno pakrantėje ir Persijos įlankos šalyse, tačiau dėl didžiulio darbo kiekio, kurio prireiktų apdorojant duomenis, detalumo laispnis tapo mažesnis.

Vėliau didelės svarbos ir įtakingi Amerikos dialektologijos tyrimai apėmė Amerikos regioninės anglų kalbos žodyną, paremtą XX a. 6–ame deš. surinktais duomenimis ir išleistas 1985–2013 m., daugiausia dėmesio skiriant leksikai; ir Šiaurės Amerikos anglų kalbos atlasas, paremtas XX a. 10–ame deš. surinktais ir 2006 m. paskelbtais duomenimis, daugiausia dėmesio skiriant tarimui.

Prancūzų kalbos tarmės

Julesas Gillieronas 1880 m. paskelbė 25 prancūziškai kalbančių vietovių Šveicarijoje kalbinį atlasą. 1888 m. Gillieronas priėmė Gaston Paris kvietimą atlikti prancūzų kalbos tarmių tyrimą, pasiūlydamas Prancūzijos kalbų atlasą, kurį artimiausiu metu greičiausiai pakeis standartinė prancūzų kalba. Pagrindinis darbuotojas rengiant atlasą buvo Edmondas Edmontas, kuris ištyrė 639 kaimo vietoves prancūziškai kalbančiose Prancūzijos, Belgijos, Šveicarijos ir Italijos vietovėse. Iš pradžių anketoje buvo pateikiama 1400 elementų, bet vėliau šis skaičius buvo padidintas iki daugiau nei 1900. Atlasas buvo išleistas 1902–1910 m., jį sudarė 13 tomų.

Vokiečių kalbos tarmės

Pirmasis lyginamasis tarmių tyrimas Vokietijoje buvo 1821 m. Johanno Andreaso Schmelerio „Bavarijos tarmės“, į kurį įtrauktas kalbinis atlasas.

1873 m. klebonas L. Liebich ištyrė vokiškai kalbančias Elzaso vietoves, naudodamas pašto klausimyną, kuris apėmė fonologiją ir gramatiką. Jis nepaskelbė jokių savo gautų išvadų.

1879 m. Eduardas Sieversas išleido knygą „Fonetikos elementai“, o grupė mokslininkų suformavo jaunagramatikių mokyklą. Šis kalbotyros darbas paveikė vokiškai kalbančių šalių dialektologiją. Tais pačiais metais Šveicarijos Glaruso kantone Jostas Winteleris išleido monografiją apie Kerenzeno tarmę, kuri tapo pavyzdžiu monografijoms apie konkrečias tarmes.

Taip pat 1876 m. Georgas Wenkeris, jaunas mokyklos mokytojas iš Diuselfordo, išsiuntė anketas paštu Šiaurės Vokietijos gyventojams. Šiose pašto anketose buvo sakinių, parašytų standartine vokiečių kalba, sąrašas. Šie sakiniai buvo transkribuoti į vietinę tarmę, atspindint tarmių skirtumus. Vėliau jis išplėtė savo darbą ir apėmė visą Vokietijos imperiją, įskaitant rytų tarmes, kurios išnyko po to, kai teritorija buvo prarasta. Vėliau Wenkerio darbai tapo Deutscher Sprachatlas Marburgo universitete. Po Wenkerio mirties 1911 m. darbas buvo tęsiamas vadovaujant Ferdinandui Wredui, o vėliau klausimynai apėmė Austriją ir Vokietiją.

Italų ir Korsikos kalbų tarmės

Pirmą kartą italų tarmes mini Dante Alighieri savo traktate De vulgari eloquentia XIV a. pradžioje.

Mokslinės dialektologijos pradininkas Italijoje buvo Graziadio Isaia Ascoli, kuris 1873 m. įkūrė žurnalą Archivio Glottologico italiano. Šis žurnalas veikia iki šiol kartu su L'Italia dialettale, kurį 1924 m. įkūrė Clemente Merlo.

Baigęs darbą Prancūzijoje, Edmondas Etmontas ištyrė 44 vietas Korsikoje, kad sukurtų Korsikos kalbų atlasą.

Du studentai iš Prancūzų atlaso Karlas Jabergas ir Jakobas Judas tyrinėjo italų dialektus Italijoje ir pietų Šveicarijoje. Ši apklausa turėjo įtakos Hanso Kuratho darbui JAV.

Škotų ir galų tarmės

Škotijos kalbinė apklausa prasidėjo 1949 m. Edinburgo universitete.

Pirmoje apklausos dalyje buvo tiriamos škotų tarmės Škotijos Žemumose, Šetlando salose, Orknio salose, Šiaurės Airijoje ir dviejose Anglijos grafystėse: Kamberlando (nuo tada, kai susijungė su Kambrija) ir Nortumberlandu. 1975–1985 m. buvo paskelbti 3 rezultatų tomai.

Antroje dalyje buvo tiriamos galų tarmės, įskaitant mišrų galų ir anglų kalbos vartojimą Škotijos aukštumose ir Išoriniuose Hebriduose. Rezultatai buvo paskelbti Cathait Ó Dochartaigh 5-iais tomais 1994–1997 m.

Duomenų rinkimo metodai

Yra naudojama daug įvairių metodų rinkti duomenims apie tarmes. Taip pat metodai yra pasitelkiami renkantis informantą, iš kurio tie duomenys bus renkami. Ankstyvieji tarmių tyrimai, orientuoti į konservatyviausių tarmių formas, mažiausiai paliestų vykstančių pokyčių ar kontakto su kitomis tarmėmis, dokumentavimą, daugiausia dėmesio skyrė duomenų rinkimui iš senesnių informantų kaimo vietovėse. Visai neseniai, po sociolingvistinio aspekto išpopuliarėjimo, imta labiau domėtis vykstančiomis kalbinėmis permainomis, kurios išskiria regionus vienas nuo kito, atkreipiant daugiau dėmesio jaunesnių kalbėtojų kalbai miestų centruose.

Senosios dialektologijos atstovai rinko duomenis naudodami rašytines anketas, prašant informantų pranešti apie savo tarmės ypatybes. Ši metodika pastaraisiais dešimtmečiais sugrįžo,ypač dėl internetinių klausimynų, kuriais galima rinkti duomenis iš daugybės informantų, tyrėjui nepatiriant didelių nuostolių.

XX a., atliekant tarmių tyrimus, duomenims rinkti daugiausia buvo naudojami tiesioginio interviu klausimynai. Yra du pagrindiniai klausimynų tipai: tiesioginis ir netiesioginis. Tyrėjai, naudodami tiesioginį interviu metodą, pateikia informantui klausimų, kurie reikalauja konkretaus atsakymo, rinkinį. Šis rinkinys skirtas rinkti leksinę arba fonologinę informaciją. Pavyzdžiui, kalbininkas gali paklausti tiriamojo įvairių elementų pavadinimų arba paprašyti pakartoti tam tikrus žodžius.

Netiesioginiai klausimynai paprastai yra atviresni ir užtrunka ilgiau nei tiesioginiai. Tyrėjas, taikantis šį metodą, atsisėda šalia informanto ir užveda pokalbį konkrečia tema. Pavyzdžiui, jis gali klausinėti informanto apie ūkio darbus, maistą ir jo gaminimą ar kokius nors kitus dalykus. Tuo metu tyrėjas iš pateiktų atsakymų renka leksinę ir fonologinę informaciją. Tyrėjas taip pat gali pradėti sakinį, bet leisti jį užbaigti informantui arba užduoti klausimą, kuris nereikalauja konkretaus atsakymo, pavyzdžiui, „Kokie augalai ir medžiai čia labiausiai paplitę?“. Sociolingvistinis interviu gali būti naudojamas ir dialektologiniais tikslais, kai informantai įsitraukia į ilgalaikį ir atvirą pokalbį, kurio tikslas – leisti jiems pasakyti didelės apimties tekstą savo tarme.

Nors leksinius, fonologinius ir linksniavimo variantus galima lengvai įžvelgti, informaciją, susijusią su didesnėmis sintaksės variacijomis, surinkti daug sunkiau. Kita problema, su kuria yra susiduriama yra ta, kad informantai gali jaustis nepatogiai ir susilaikyti nuo tarminių ypatybių vartojimo.

Tyrėjai gali rinkti atitinkamas ištraukas iš knygų, kurios visiškai arba iš dalies parašytos tarmiškai. Pagrindinis trūkumas yra medžiagos autentiškumas, kurį gali būti sunku patikrinti. Nuo tada, kai atsirado socialiniai tinklai, mokslininkams tapo įmanoma surinkti didelius kiekius geografinėmis žymomis pažymėtų įrašų iš tokių platformų kaip Twitter. Tokiu būdu jie gali dokumentuoti regioninius kalbos vartojimo skirtumus.