Devardos lydinys
Devardos lydinys | |
---|---|
![]() | |
Sisteminis (IUPAC) pavadinimas | |
Identifikacija | |
CAS numeris | 8049-11-4 |
Cheminė informacija | |
Molinė masė | |
Rūgštingumas (pKa) | |
Bazingumas (pKb) | |
Valentingumas | |
Fizinė informacija | |
Tankis | 5,79 g/cm³ |
Išvaizda | |
Lydymosi t° | 490–560 °C |
Virimo t° | 906 °C |
Lūžio rodiklis (nD) | |
Klampumas | |
Tirpumas H2O | vandenyje netirpus |
Šiluminis laidumas | |
log P | |
Garavimo slėgis | |
kH | |
Kritinis santykinis drėgnumas | |
Farmakokinetinė informacija | |
Biotinkamumas | |
Metabolizmas | |
Pusamžis | |
Pavojus | |
MSDS | |
ES klasifikacija | |
NFPA 704 | |
Žybsnio t° | |
Užsiliepsnojimo t° | |
R-frazės | |
S-frazės | |
LD50 | |
Struktūra | |
Kristalinė struktūra | |
Molekulinė forma | |
Dipolio momentas | |
Simetrijos grupė | |
Termochemija | |
ΔfH |
|
Giminingi junginiai | |
Giminingi jonai | |
Giminingi junginiai | |
Giminingos grupės |
Devardos lydinys (angl. Devarda's alloy) – aliuminio (44–46 %), vario (49–51 %) ir cinko (4–6 %) lydinys.
Devardos lydinys naudojamas analizinėje chemijoje kaip reduktorius nitratų nustatymui po jų redukcijos iki amoniako šarminėje aplinkoje. Pavadintas pagal italų chemiką Artūrą Devardą (Arturo Devarda; 1859–1944), kuris sukūrė šį lydinį XIX a. pabaigoje ieškodamas naujojo metodo nitratams Čilės salietroje analizuoti. [1][2][3]
Lydinys dažnai naudotas kiekybinėje ir kokybinėje nitratų analizėje žemės ūkyje ir dirvotyroje iki buvo sukurta jonų chromatografija, dabar pasaulyje plačiai naudojamas analizės metodas.[4][5]
Nitratų analizė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nitratų jonų tirpalą sumaišius su vandeniniu natrio hidroksido tirpalu, įdėjus Devardos lydinio ir tirpalą truputį pakaitinus, išsiskiria dujinis amoniakas. Amoniaką pavertus amoniu, bendras azoto kiekis nustatomas Kjeldalio metodu.[6]
Devardos lydinys redukuoja nitratus pagal šią lygtį:
- 3 NO3- + 8 Al + 5 OH- + 18 H2O → 3 NH3 + 8 [Al(OH)4]-
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Devarda, A. (1892). „Ueber die direkte bestimmung des stickstoffs im salpeter“. Chemiker Zeitung 16: 1952.
- ↑ Devarda, A. (1894). „Eine neue methode zur bestimmung des stickstoffs im chilisalpeter“. Analytical and Bioanalytical Chemistry 33 (1): 113–114.
- ↑ Devarda, A.; J. Fields (1899). „Ueber stickstoffbestimmung“. Analytical and Bioanalytical Chemistry 38 (1): 55–57.
- ↑ Feigl, Fritz (1961). „Spot tests based on redox reactions with Devarda’s alloy and Raney alloy“. Analytical Chemistry 33 (8): 1118–1121.
- ↑ O’Deen, William A.; Lynn K. Porter (1980). „Devarda’s alloy reduction of nitrate and tube diffusion of the reduced nitrogen for indophenol ammonium and nitrogen-15 determinations“. Analytical Chemistry 52 (7): 1164–1166
- ↑ Liao, Christina F.H. (1981). „Devarda’s alloy method for total nitrogen determination“. Soil Science Society of America Journal 45 (5): 852–855.