Devardos lydinys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Devardos lydinys
Sisteminis (IUPAC) pavadinimas
Identifikacija
CAS numeris 8049-11-4
Cheminė informacija
Molinė masė
Rūgštingumas (pKa)
Bazingumas (pKb)
Valentingumas
Fizinė informacija
Tankis 5,79 g/cm³
Išvaizda
Lydymosi t° 490–560 °C
Virimo t° 906 °C
Lūžio rodiklis (nD)
Klampumas
Tirpumas H2O vandenyje netirpus
Šiluminis laidumas
log P
Garavimo slėgis
kH
Kritinis santykinis drėgnumas
Farmakokinetinė informacija
Biotinkamumas
Metabolizmas
Pusamžis
Pavojus
MSDS
ES klasifikacija
NFPA 704
Žybsnio t°
Užsiliepsnojimo t°
R-frazės
S-frazės
LD50
Struktūra
Kristalinė struktūra
Molekulinė forma
Dipolio momentas
Simetrijos grupė
Termochemija
ΔfHo298
Giminingi junginiai
Giminingi jonai
Giminingi junginiai
Giminingos grupės

Devardos lydinys (angl. Devarda's alloy) – aliuminio (44–46 %), vario (49–51 %) ir cinko (4–6 %) lydinys.

Devardos lydinys naudojamas analizinėje chemijoje kaip reduktorius nitratų nustatymui po jų redukcijos iki amoniako šarminėje aplinkoje. Pavadintas pagal italų chemiką Artūrą Devardą (Arturo Devarda; 1859–1944), kuris sukūrė šį lydinį XIX a. pabaigoje ieškodamas naujojo metodo nitratams Čilės salietroje analizuoti. [1][2][3]

Lydinys dažnai naudotas kiekybinėje ir kokybinėje nitratų analizėje žemės ūkyje ir dirvotyroje iki buvo sukurta jonų chromatografija, dabar pasaulyje plačiai naudojamas analizės metodas.[4][5]

Nitratų analizė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nitratų jonų tirpalą sumaišius su vandeniniu natrio hidroksido tirpalu, įdėjus Devardos lydinio ir tirpalą truputį pakaitinus, išsiskiria dujinis amoniakas. Amoniaką pavertus amoniu, bendras azoto kiekis nustatomas Kjeldalio metodu.[6]

Devardos lydinys redukuoja nitratus pagal šią lygtį:

3 NO3- + 8 Al + 5 OH- + 18 H2O → 3 NH3 + 8 [Al(OH)4]-

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Devarda, A. (1892). „Ueber die direkte bestimmung des stickstoffs im salpeter“. Chemiker Zeitung 16: 1952.
  2. Devarda, A. (1894). „Eine neue methode zur bestimmung des stickstoffs im chilisalpeter“. Analytical and Bioanalytical Chemistry 33 (1): 113–114.
  3. Devarda, A.; J. Fields (1899). „Ueber stickstoffbestimmung“. Analytical and Bioanalytical Chemistry 38 (1): 55–57.
  4. Feigl, Fritz (1961). „Spot tests based on redox reactions with Devarda’s alloy and Raney alloy“. Analytical Chemistry 33 (8): 1118–1121.
  5. O’Deen, William A.; Lynn K. Porter (1980). „Devarda’s alloy reduction of nitrate and tube diffusion of the reduced nitrogen for indophenol ammonium and nitrogen-15 determinations“. Analytical Chemistry 52 (7): 1164–1166
  6. Liao, Christina F.H. (1981). „Devarda’s alloy method for total nitrogen determination“. Soil Science Society of America Journal 45 (5): 852–855.