Dene-Kaukazo kalbos
Dene-Kaukazo kalbos – hipotetinė kalbų makrošeima, XX a. 9-ajame dešimtmetyje (tačiau pirmuosius tyrimus XX a. pradžioje atliko dar A. Trombetis) pasiūlyta S. Starostino. Į šią makrošeimą jungiamos keletas Eurazijos ir Šiaurės Amerikos kalbų šeimų bei izoliuotų kalbų. Tokį kalbų jungimą atmeta dauguma kalbininkų,[1][2][3][4] tačiau dene-Kaukazo hipotezė labai populiari tarp giluminės lyginamosios kalbotyros šalininkų.[5] Iš aktyviai šiais klausimais besidominčių kalbininkų galima nurodyti Dž. Bengtsoną, M. Ruleną ir V. Ševoroškiną. Manoma, kad dene-Kaukazo kalbų šeimos vartotojų protėvynė buvusi Irano Zagrose,[6] į šiaurę nuo Derlingojo pusmėnulio.
Dene-Kaukazo kalbų sudėtis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagrindinė dene-Kaukazo kalbų sudėtis:
- baskų kalba – Pirėnų pusiasalio izoliuota kalba
- dene-Jenisiejaus kalbos:
- Jenisiejaus kalbos – nedidelė kalbų šeima Sibire
- na-dene kalbos – kalbų šeima Šiaurės Amerikoje
- Šiaurės Kaukazo kalbos – dvi sujungtos kalbų šeimos Šiaurės Kaukaze
- abchazų-adygų kalbos, su kuriomis gretinama hatų kalba
- nachų-Dagestano kalbos, su kuriomis gretinamos huritų-urartų kalbos
- burušų kalba – izoliuota kalba Pakistane (struktūriškai užima tarpinę padėtį tarp Šiaurės Kaukazo ir Jenisiejaus kalbų)
- huritų-urartų kalbos – gretinamos su nachų-Dagestano kalbomis, tačiau, pasak paskutinių S. Starostino įžvalgų, šis gretinimas aiškintinas kinų-tibetiečių hipotezės rėmuose kaip tam tikras Šiaurės Kaukazo ir huritų-urartų kalbų šeimų suartėjimas
- kinų-tibetiečių kalbos
Be kitų kalbų ir šeimų, į dene-Kaukazo kalbų makrošeimą siūlyta įtraukti: etruskų (ir platesne prasme Tirėnų kalbas), iberų, šumerų, vakašų kalbas, sališų kalbas ir haidų kalbą, kaskų kalbą (lyginama su hatų), kučių (gučių) – šios kalbos lyginamos su huritų-urartų kalbomis, retų ir lemnosų kalbas (Tirėnų kalbos), galbūt giminingas baskų kalbai sikanų, ligūrų, šardanų, piktų ir akvitanų kalbas (visos drauge – baskiberų), nivchių, kusundų kalbas. Taip pat buvo siūlyta nihalių kalba.
Kalbinės prielaidos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1947 m. tarybinis kalbininkas kaukazistas N. Jakovlevas nustatė, jog čiukčių kalba turi tam tikrų bendrų bruožų su abchazų-adygų ir indėnų (kečujų) kalbomis.[7][8]
1968 m. tarybinis kalbininkas, etnografas, filologijos mokslų daktaras, profesorius, senųjų vietinių Sibiro tautų tyrėjas A. Dulzonas nurodė ketų ir Amerikos indėnų kalbų panašumą, taip pat nustatė bendrumų su baskų, burušų ir Kaukazo abchazų-adygų kalbomis.[9]
Įžymus amerikiečių antropologas, kalbininkas F. Boasas be kita ko manė, jog kažkada nuo Paleoazijos iki Ramiojo vandenyno indėnų egzistavusi nenutrūkstama giminingų tautų grandinė.[7][10]
Nekalbinė prielaida
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tirdamas orinio (pavyzdžiui, medyje) laidojimo ištakas, G. Sitnianskis padarė išvadą, kad šias apeigas praktikavusių tautų ir dene-Kaukazo kalbų makrošeimos tautų sąrašas reikšmingai sutampa.[7].
Kritika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dabartinėje kalbotyroje hipotezė turi gana daug priešininkų – tiek buvusio Rytų bloko šalyse, tiek ir (ypač) už jo ribų. Tarp pagrindinių šios hipotezės trūkumų kritikai mini daugybę pritempinėjimų fonetinėse rekonstrukcijose (A. Vovinas),[11] masinio leksikos lyginimo metodo taikymą, visišką atotrūkį nuo materialinės kultūros duomenų (skirtingai nuo kitų šeimų ir rekonstruojamų makrošeimų, kuriose archeologiniai ir genetiniai duomenys pasitelkiami vis dažniau).
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ L. Campbell (1997). American Indian Languages: The Historical Linguistics of Native America. Oxford: Oxford University Press. pp. 286-288
- ↑ Goddard, Ives (1996). „The Classification of the Native Languages of North America“. In Ives Goddard, ed., „Languages“. Vol. 17 of William Sturtevant, ed., Handbook of North American Indians. Washington, D.C.: Smithsonian Institution. pg. 318
- ↑ R. L. Trask (2000). The Dictionary of Historical and Comparative Linguistics. Edinburgh: Edinburgh University Press. pg. 85
- ↑ Dalby, Andrew (1998). Dictionary of Languages. New York: Columbia University Press. pg. 434
- ↑ Старостин Г.С. и др. (2015). К истокам языкового разнообразия. М.: Дело. pp. 313–382. ISBN 978-5-7749-1954-0. Suarchyvuotas originalas 2015-07-06.
{{cite book}}: Patikrinkite|isbn=reikšmę: checksum (pagalba) - ↑ „История языков“. Suarchyvuotas originalas 2014-12-19. Nuoroda tikrinta 2025-05-22.
- ↑ 7,0 7,1 7,2 Г. Ю. Ситнянский. О происхождении древнего киргизского погребального обряда
- ↑ Яковлев Н. Ф. Древние связи языков Кавказа, Азии и Америки // Труды Ин-та этнографии. 1947. Т. 2. С. 196–204
- ↑ Дульзон А. П. Кетский язык. Томск, 1968. С. 579–580, 585–586.
- ↑ Цит. по: Пелих Г. И. Происхождение селькупов. Томск, 1972. С. 189–190.
- ↑ Alexander Vovin. „Building a 'bum-pa for Sino-Caucasian: a reply to Sergei Starostin's reply“. Journal of Chinese Linguistics (anglų). 30 (1): 154–171.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Bengtson J.D. Another Member of Vasco-Caucasian? (apie burušų kalbą)
- Bengtson J.D. Caucasian and Sino-Tibetan: A Hypothesis of S.A. Starostin // General Linguistics 36.1/2: 33-49. 1998.
- Bengtson J.D. Dene-Caucasian Lexicon: A Small Sample
- Bengtson J.D. Edward Sapir and the 'Sino-Dene' Hypothesis. Anthropological Science 102.3: 207–230. 1994.
- Bengtson J.D. Some features of Dene-Caucasian phonology (with special reference to Basque) // Cahiers de l’Institut de Linguistique de Louvain 30.4: 33-54. 2004.
- Bengtson J.D., Blažek V. Lexica Dene-Caucasica // Central Asiatic Journal 39.1: 11-50; 39.2: 161–164. 1995.