Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Dekanatas (lot.decanatus < decem – „dešimt“, pagal apytikrį jam pavaldžių parapijų skaičių) – Katalikų bažnyčios administracinis vienetas, pavaldus vyskupijai (arba arkivyskupijai) ir apimantis bei prižiūrintis gretimų parapijų veiklą. Dekanatą steigia vyskupas, dekanatui vadovauja dekanas.[1]
Dekanatas atsirado VII a. Frankų valstybėje, toli nuo pagrindinių įsikūrus naujiems sielovados centrams. Vakarų Europoje galutinai susiklostė IX–XI a.[1]1983 m. Kanoninės teisės kodekse vietoje dekanato numatytas terminas apskrities vikariatas, tačiau jis neprigijo.
