Deividas Bronšteinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Deividas Bronšteinas

Deividas Bronšteinas 1968 m.
Pilnas vardasDeividas Jonovičius Bronšteinas
ŠalisSovietų Sąjungos vėliava Sovietų Sąjunga
Rusijos vėliava Rusija
Gimė1924 m. vasario 19 d.
Bila Cerkva, Ukraina
Mirė2006 m. gruodžio 5 d. (82 metai)
Minskas, Baltarusija
TitulasDidmeistris
Aukščiausias reitingas= 2595 (1974 m. gegužė)

Deividas Jonovičius Bronšteinas (rus. Дави́д Ио́нович Бронште́йн; 1924 m. vasario 19 d. – 2006 m. gruodžio 5 d.) – šachmatų didmeistris. 1951 m. žaidė dėl pasaulio čempiono vardo mačą su M. Botviniku ir baigė lygiosiomis 12:12. Nuo II pasaulinio karo pabaigos iki XX a. šeštojo dešimtmečio vidurio jis buvo tarp trijų geriausių SSRS ir tarp penkių geriausių pasaulio žaidėjų. [1]

Du kartus laimėjo SSRS čempionatą – 1948 m. (kartu su A. Kotovu) ir 1949 m. (kartu su V. Smyslovu). Šešis kartus Maskvos čempionas – 1946, 1953, 1957, 1961, 1968 (kartu su T. Petrosianu), 1982 m. (kartu su N. Raškovskiu). Tarpzoninių turnyrų Saltsjobadene (1948 m.) ir Geteborge nugalėtojas.

Keturis kartus dalyvavo šachmatų olimpiadose (1952–1958 m.), vieną kartą Europos komandiniame šachmatų čempionate (1957 m.). Jis taip pat žinomas kaip šachmatų knygų autorius.[2]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaikystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Deividas Bronšteinas gimė neturtingoje žydų šeimoje Bila Cerkvoje (Ukraina). Kai buvo šešerių metų senelis išmokė žaisti šachmatais. 1930 m. Bronšteinų šeima persikėlė į Kijevą. Būdamas 12 metų pradėjo lankytis Kijevo šachmatų klube. Treniravosi pas tarptautinį meistrą A. Konstantinopolskį. 1937 metais jo tėvas Johononas, neteisėtai, be jokių pagrįstų įrodymų atlikus kokį nors nusikaltimą, buvo įkalintas Gulage.[3]

Jaunystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai buvo 15 metų užėmė 2-ąją vietą Kijevo šachmatų čempionate, surinkęs 10 taškų iš 14 ir tapo kandidatu į meistru Būdamas 16 metų gavo meistro vardą, už už antrą vietą (po I. Boleslavskio) 1940 metų Ukrainos čempionate. Taip pat įgijo teisę žaisti SSRS šachmatų čempionato, kuris turėjo įvykti 1941 m. Rostovo pusfinalyje, kuris neįvyko. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Traukdamasis traukiniu iš Kijevo pateko į Tbilisį. Dėl silpno regėjimo buvo atleistas nuo karinės tarnybos. 1943 m. kartu su „ priešakiniu gruzinų jaunimu“ buvo pasiustas į Volgogradą metalurgijos gamyklos atstatymo darbams. Karo pabaigoje, jį iš ten, kaip jauną šachmatų meistrą „ištraukė“ į Maskvą SSRS šachmatų federacijos pirmininkas B. Vainšteinas. Gyventi Maskvoje neturėjo kur, tad jį keletui metų priglaudė B. Vainšteinas.[3]

Vėl varžybos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1944 m. žaisdamas SSRS čempionate didelių pasiekimų nepasiekė, bet įveikė sovietų čempioną Michailą Botviniką. Tai buvo jo pirmas pasirodymas Sovietų aukšto lygio varžybose. Tačiau daug žadantis, nors dar nežinomas jaunas žaidėjas, dar „vienas iš daugelio“, esminiai pagerinęs savo žaidimo lygį, 1945 m. sovietų čempionate užimė tračiąją vietą. Šis rezultatas suteikė jam vietą Sovietų Sąjungos rinktinėje. Jis 1945 m. sovietų ir JAV šachmatų rinktinių radijo mače, žaisdamas prie 10 lentos, laimėjo abi partijas. Po to dar sėkmingai žaidė keletą komandinių mačų ir pelnė Sovietų šachmatų elito pripažinimą. D. Bronšteinas ir toliau žaidė sėkmingai: dalijosi pirmąja vieta 1948 ir 1949 m. sovietų čempionatuose.

Kelyje į pretendentus[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

D. Bronšteino pirmoji sėkmė tarptautiniuose turnyruose įvyko Saltsjobadeno tarpzoniniame turnyre, kurio nugalėtoju jis tapo. 1950 m. FIDE jam suteikia didmeistrio vardą. Laimėjęs minėtą tarpzoninį turnyrą patenka į 1950 m. Budapešte vykusį Kandidatų turnyrą. Šis turnyras jam sėkmingas: kartu su I. Boleslavskiu pasidalija pirmąją vietą. Maskvoje papildomame mače dėl pirmosios vietos baigia dvylikos partijų mačą su I. Boleslavskiu lygiosiomis, o žaidžiant papildomą dviejų partijų mačą – laimi. Taip jis įgijo teisę 1951 m. žaisti mačą dėl pasaulio čempiono vardo su Michailu Botviniku.

Mačas dėl pasaulio čempiono vardo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

D. Bronšteinas priskiriamas prie žymiųjų šachmatininkų netapusiu pasaulio čempionais (Paulius Keresas, Viktoras Korčnojus). Jis buvo arti tikslo, kai 1951 m. žaisdamas mačą dėl pasaulio vardo su tuometiniu čempionu Michailu Botviniku, baigė mačą lygiosiomis – 12:12. Abu varžovai laimėjo po 5 partijas ir likusias 14 baigė lygiosiomis.

Mače, kuriame keletą kartu pirmavo tai viena, tai kita pusė, varžovai vienas kitą „tikrino“ debiutuose, ir visos partijos (išskyrus 24-tą) vyko įtemptai: iki figūrų „susinaikinimo“, arba iki aiškios pabaigos. D. Bronšteinas vengė variantų, žaistų ankstesnėse varžybose ir dažnai žaisdavo M. Botviniko mėgstamus variantus. Ši strategija, atrodo, stebino M. Botviniką, kuris po to, kai 1948 m. iškovojo pasaulio čempiono titulą, turnyruose nedalyvavo. Nors M. Botvinikas, rašydamas vėliau, išreiškė mintį, kad žaidęs silpnai, abiejų žaidėjų žaidimo kokybė buvo aukšta. D. Bronšteinas, keturiose iš penkių mače laimėtų partijų, pergales pasiekdavo iki partijų atidėjimo, dėka gilaus ir sudėtingo kombinacinio žaidimo.

D. Bronšteinas, likus dviem partijoms iki 24 partijų mačo pabaigos, pirmavo vienu tašku, bet pralaimėjo 23-iąją partiją, o 24-ąją baigė lygiosiomis. Mačas baigėsi lygiosiomis 12:12. M. Botvinikas pagal FIDE taisykles liko pasaulio čempionu.

Vėliau, atsiliepdamas į įvairius svarstymus dėl 23-iosios partijos, D Bronšteinas rašė: „ Aš turėjau priežasčių nesiekti tapti pasaulio čempionu, nes tuo laikotarpiu tai reiškė patekti į oficialiosios šachmatų biurokratijos sferą su krūva formalių pareigų, nesuderinamų su mano charakteriu. Nežiūrint to, kokioje valstybėje užaugau, nuo pat vaikystės buvau pripratęs savo mintyse ir veiksmuose būti laisvu ir visada taip stengiausi gyventi“.[4]

Po mačo M. Botvinikas rašė, kad D. Bronšteino nesėkmę lėmė pabaigų žaidimo technikos neįvertinimas, kuris atsiliepė žaidžiant paprastas padėtis.[5] Ši mintis verta dėmesio, nes M. Botviniko persvara, kai 40 ėjime šios partijos būdavo atidedamos, tebūdavo minimali, o jis laimėjo keturias iš penkių atidėtų partijų. Tik penktoji pergalė pasiekta iki partijos atidėjimo.

Po 1951 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atrankos į pasaulio čempionatą turnyrai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Deividas Bronšteinas 1963 m.

D. Bronšteinas 1953 m. kandidatų turnyre Šveicarijoje pasidalijo 2-4 vietas su P. Keresu ir S. Reševskiu. Šis rezultatas leido jam iš karto patekti į 1955 m. Geteborgo tarpzoninį turnyrą, kuriame buvo pirmas, nepralaimėjęs nei vienos partijos.[6] Dalyvaudamas 1956 m. kandidatų turnyre Amsterdame jis po nugalėtojo V. Smyslovo ir antrąją vietą užėmusio P. Kereso, pagal surinktus taškus pasidalijo 3-7 vietas, bet įvertinus papildomus rodiklius liko 6-tas.

Rygoje vykusiame 1958 m. SSRS šachmatų čempionate D. Bronšteinas užėmė trečiąją vietą ir išsikovojo teisę žaisti 1958 m . Portorožo tarpzoniniame turnyre. Žaisdamas Portorože pritrūko pustaškio iki kelialapio į 1959 Kandidatų turnyrą. Tam įtakos turėjo paskutiniame rate pralaimėta partija filipiniečiui Rodolfo Tan Kardosui. 1961 m. D. Bronšteinas, žaisdamas Sovietų čempionate, kuris buvo kartu ir zoninis turnyras, į tarpzoninį turnyrą nepateko[7]. 1964 m. Amsterdamo tarpzoniniame turnyre finišavo šeštas (tarp SSRS žaidėjų – penktas) ir į 1965 m. Kandidatų mačus nepateko.[8] Pagal FIDE taisykles, galiojusias šiam čempionato ciklui, iš vienos šalies į Kandidatų mačus patekti galėjo ne daugiau, kaip penki žaidėjai, bet kadangi P. Keresas ir J. Geleris be atrankos turėjo teisę dalyvauti, iš tarpzoninio turnyro pateko tik trys SSRS žaidėjai.

Paskutinį kartą, būdamas 49 metų, 1973 m. dalyvavo Petropolio tarpzoniniame turnyre, kur užėmė 6-ąją vietą (reikėjo bent trečią) ir į 1974 m. kandidatų mačus nepateko.

Kiti turnyrai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svarbiausi rezultatai kituose turnyruose: Heistingsas (1953/54m.) 1–2 vietos;[9] Belgradas (1954)[10] ir Gota (1957)[11] – 1-a vieta; tarptautinis CŠK turnyras Maskvoje (1959) 1–3 vietos;[12] Mar del Plata (1960) – 3-ia vieta;[13] Budapeštas (1961, G. Maroci memorialas) – 2–3 vieta;[14] Beverveikas[15] ir Miškolcas (1963)[16]– 2-a vieta. Sombathėjus (1966, L. Astalošo atminimo turnyras) – 1–2 vietos;[17] Amsterdamas (1968) – 2-a vieta;[18] Berlynas (1968, Em. Laskerio memorialas), 1–2 vietos; Dniepropetrovskas 1970, – 1-a vieta;[19]Sarajevas (1971) 3-4 vieta;[20] San Chosė (Kosta Rika), 1974) – 1-a vieta; Heistingsas (1975–1976) – 1–3 vietos.[21] Pirmoji vieta iškovota: Sandomiere (1976),[22] Ivonič Zdrujuje (1976), Budapešte (1977 m.)[23] ir Jūrmaloje(1978)[24], Antra-ketvirta vietos - Pančeve (1987).

1970 m. laimėjo SSRS šachmatų taurę. Penkis kartus laimėjo „Večerniaja Moskva“ žaibo turnyru [2]

Tarptautinės komandinės varžybos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

D. Bronšteinas keturis kartus žaidė už SSRS rinktinę šachmatų olimpiadose, kur laimėjo keturis komandinius aukso medalius ir keturis asmeninius medalius: 3 aukso ir vieną sidabro, surinko 39 taškus iš 49 (+30 −1 =18), kas sudaro 79,6 % galimų taškų. Detalesni rezultatai:

  • Helsinkis 1952, 3 lenta, 8/10 (+7 −1 =2), 80 % , komandinis auksas, lentos auksas;
  • Amsterdamas 1954, 3 lenta, 10½/14 (+7 −0 =7), 75 %, komandinis auksas, lentos sidabras;
  • Maskva 1956, 4 lenta, 11 iš 13, (+9 −0 =4), 84,6 %, komandinis auksas, lentos auksas;
  • Miunchenas 1958, 4 lenta, 9½ iš 12, (+7 −0 =5), 79,2 %, komandinis auksas, lentos auksas;[25]

D. Bronšteinas 1957 (prie 3-ios lentos) ir 1965 m. (prie 5-os lentos) m. žaidė už SSRS rinktinę Europos komandiniuose čempionatuose, kur iškovojo du komandinius aukso medalius, bei individualiaiː aukso medalį (1957 m.) bei sidabro 1965 m.

  • Viena 1957, 3-ia lenta, 4½ iš 6 (+3 −0 =3), komandinis auksas, lentos auksas;
  • Hamburgas 1965, 5-a lenta, 5 iš 9 (+2 −1 =6), komandinis auksas, lentos sidabras;[26]

1954 m. komandiniame mače vykusiame Niujorke, žaisdamas antrojoje lentoje, laimėjo visas keturias partijas.

Po 1990 metų[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po SSRS sugriuvimo, paskutiniaisiais metais D. Bronšteinas aktyviai dalyvaudavo vakaruose vykstančiuose turnyruose. Jis džiaugėsi galėdamas laisvai keliauti: „Aš laimingas, kad pragyvenau iki tokio laikotarpio, kai galiu laisvai važinėti po visą pasaulį“.[4] Važinėjo iš vieno, nors ir nelabai aukšto lygio turnyro į kitą iki pat 1997 m, Jis išlaikė gerą žaidybinę formą (pasidalino 1994–95 Heistingso turnyre pirmąją vietą).

Asmeninis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Asmenybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bendravimas, draugiškas santykis su žmonėmis ypatingas domėjimasis įvairiausiomis veiklos sritimis. Mokykloje – radijas, aviamodeliai, kai suaugo – psichologija, kibernetika, kinematografijos istorija. Draugų ratas iš į vairiausių žmonių: matematikai, rašytojai, futbolininkai, statybininkai ir su kiekvienu jų surasdavo kažką bendro.[27] Bronšteinas-šachmatų keistuolis, Don Kichotas. Jis neturėjo, kitiems žmonėms įprastos baimės dėl galimų pasekmių. Tokių klausimų „Okas man už tai bus?“ jam nekildavo. Jis elgėsi taip, kaip liepė jo sąžinė.

Jis buvo vienas iš keturių SSRS didmeistrių nepasirašiusių CK KPSS ir SSRS šachmatų federacijos inicijuotą „tarybinių šachmatininkų atvirą laišką Viktorui Korčnojui“, smerkiantį jį dėl pasitraukimo iš TSRS.[28] Už nepriklausomą nuomonę bausmės ilgai laukti nereikėjo: jam buvo nutraukta meistro stipendija ir nuo 1976 m. ribojami išvykimai į turnyrus užsienyje.[29]

Per tą laiką tik kartą, 1979 m., buvo išleistas į turnyrą užsienyje. [1] Su paprastais šachmatų mėgėjais, jis buvo ypatingai draugiškas, niekados neatsisakydavo sužaisti šachmatų partiją. Kur tik nepasirodydavo, iškart aplink jį susiburdavo būrys ir jis valandomis galėdavo atsakinėti į klausimus, analizuoti padėtis. Knygoje “ Tas puikusis agresyvusis pasaulis „‚ jis išreiškė savo gyvenimo ir šachmatų kredo: „Aš niekada nesutiksiu su teiginiu, kad nedraugiškas ir dargi priešiškas nusiteikimas varžovo atžvilgiu, padeda nugalėti varžovą. […] Dėl taško lentelėje ugdyti savyje neapykantą varžovui, aukoti savo dvasios turtus – beturčių šachmatai“. D. Bronšteinas buvo šachmatų aiškiaregys. Jis buvo vienas iš pirmųjų, kurie siūlė pagreitinti šachmatų žaidimą. 1973 m. jis pasiūlė prie kiekvieno ėjimo pridėti trumpą laiko priedą, kuris, kai atsirado elektroniniai šachmatų laikrodžiai, buvo įdiegtas.

Šeimyninis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

D. Bronšteinas buvo tris kartus vedęs.

Pirmoji žmona: Olga Ignatieva – tarptautinė šachmatų meistrė ir nuo 1974 m. moterų didmeistrė. Jų sūnus – Levas. Deja, santuoka iširo.

Antroji žmona: Marina Viktorovna, apie kurią mažai žinoma, mirė. Trečioji žmona: po Marinos mirties D. Bronšteinas 1983 m. vedė savo bičiulio didmeistrio I. Boleslavskio dukterį Tatjaną , Minsko universiteto muzikos istorijos docentę, su kuria gyveno 23 metus iki savo mirties 2006 m. Dešimtajame dešimtmetyje persikėlė gyventi į Minską.[3][30]

Sveikata[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1990 m. atlikta onkologinė operacija, kuri buvo sėkminga.[31] Paskutinius dvejus gyvenimo metus turėjo padidintą kraujospūdį, bet jokių vaistų nenaudojo. 2006 m. įvyko insultas, nuo kurio mirė.

Šachmatų kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žaidimo stilius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Savo knygoje jis rašė: „Kada aš atėjau į šachmatų pasaulį, visi buvo susižavėję fantastinėmis kombinacijomis iš senųjų knygų ir pagrindinis mūsų tikslas žaidžiant šachmatų partiją būdavo kartu su partneriu sukurti kažką panašaus“.[32]

D. Bronšteinas buvo žinomas, kaip atakos meistras, turintis retą šachmatų fantazijos dovaną, tai, kartu su giliu strateginiu mąstymu ir tiksliu variantų skaičiavimu, darė jį dinamiškose pozicijose ypatingai pavojingu. D. Bronšteinas į šachmatus žiūrėjo, kaip į meną, jautė varžovo psichologinę būklę ir numatydavo su ja susijusius galimus ėjimus. Jis gebėjo subtiliai koordinuoti figūrų, esančių skirtingose lentos vietose, veiksmus ir jam būdinguose ceitnotuose intuityviai žaibiškai rinktis tęsinį.[2]

Indėlis į debiutų teoriją[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per savo ilgą karjerą D. Bronšteinas žaidė platų debiutų repertuarą. Jis praturtino debiutų teoriją ir praktiką (Karaliaus gambitas, prancūziškoji gynyba, siciliškoji gynyba ir olandiškoji gynyba ir kt.) bei vidurio žaidimą naujomis idėjomis.

Turėtų būti neužmirštas jo pirminis teorinis ir praktinis įdirbis (kartu su kolegomis I. Boleslavskiu ir J. Geleriu) keičiant požiūrį į Karaliaus indiškąją gynybą, iš įtartino ir sunkiai suprantamo varianto į dabar populiarią ir svarbią sistemą. 1999 m. buvo išleista D. Bronšteino knyga „Karaliaus indiškoji gynyba“.

Naujas senosios indiškosios gynybos traktavimas leido jam pasiekti eilę puikių pergalių prie lentos.[2] Dar du variantai pavadinti jo vardu: Karo Kano gynyboje po 1.e4 c6 2.d4 d5 3.Žc3 dxe4 4.Žxe4 Žf6 5.Žxf6+ gxf6; yra Bronšteino –Larseno variantas. Skandinaviškojoje gynyboje po: 1.e4 d5 2.exd5 Vxd5 3.Žc3 Vd8 – Bronšteino variantas.

Knygos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Deividas Bronšteinas parašė daug knygų ir straipsnių apie šachmatus, dvidešimt metų vedė laikraštyje Izvestija šachmatų skyrelį. Plačiausiai žinoma jo knygą „1953 m. Ciuricho tarptautinis šachmatų turnyras“ (angliškas vertimas 1979 m.). Ši knyga buvo tris kartus leista ir priklauso geriausių, kada nors parašytų, šachmatų knygų kategorijai. 1995 m. buvo išleista, kartu su Tomu Fuerstenbergu, knyga „Stebukladario mokinys“, kurioje autorius siekia išryškinti ėjimų idėjas, tikslus, vietoj to, kad užverstų skaitytoją analizų ir variantų puslapiais.

Paskutinė Deivido Bronšteino, kartu su Sergeju Voronkovu, knyga „Slapti užrašai“ išėjo 2007 m. Ciuriche.

Vertinimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

G. Kasparovas: „Jo kūryba praturtino šachmatus originaliais, šviežiais sprendimais“ [….] „1970 ir net 1980 metais nagrinėdavau D. Bronšteino partijas, kuriose galėdavai rasti ryškių ir nuostabių idėjų, kurių niekam iki tol nebuvo atėję į galvą“[…] „Jis turi savotišką unikalų šachmatų lentos matymą, galbūt su laiku virstantį į ekstravaganciją. Bet kartais už ekstravagancijos slepiasi genialios idėjos“…po Tarašo ir Nimcovičiaus jis vienas iš ryškiausių šachmatų žaidimo populiarintoju“. Garis Kasparovas mano, kad Bronšteinas mače su M. Botviniku „pagal žaidimą buvo vertas pergalės“. [33] Viktoras Korčnojus, pavadino jį „pirmu, tarp šiuolaikinių šachmatininkų, pagal šachmatų supratimo gylį".[29]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ 1,0 1,1 „Deividas Bronšteinas sulaukęs 82 mirė“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2017 m. rugpjūčio 13 d..
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Шахматы. Энциклопедический словарь / Гл. ред. А. Карпов, M: Советская энциклопедия, 1990. С. 47-48 ISBN 5-85270-005-3.
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 T. Болеславская. Девик. В кн. Д. Бронштейн, Т. Фюрстенберг. Ученик чародея. – Москва : Рипол Классик, 2004. – 19-26 с. ISBN 5-7905-2667-5.
  4. ↑ 4,0 4,1 Д. Бронштейн, Т. Фюрстенберг. Ученик чародея. – Москва : Рипол Классик, 2004. – 16 с. ISBN 5-7905-2667-5.
  5. ↑ Botvinnik’s Best Games 1947–1970, by Mikhail Botvinnik; Botvinnik’s post-match statements from 1951 are quoted in this book’s introduction, written by Victor Baturinsky, Batsford Publishers, London 1972
  6. ↑ „1955 m. Geteborgo tarpzoninis šachmatų turnyras“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 21 d..
  7. ↑ „4. Moscow (1961)“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2020-06-07. Nuoroda tikrinta 2020 m. rugsėjo 25 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  8. ↑ „1964 m. Amsterdamo tarpzoninis turnyras“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2017 m. rugpjūčio 14 d..
  9. ↑ „1953/54 m. Heistingso turnyras“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2017 m. rugpjūčio 14 d..
  10. ↑ „1954 m. Belgrado turnyras“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2017 m. rugpjūčio 14 d..
  11. ↑ „1957 m. Gotos turnyras Vokietijoje“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2017 m. rugpjūčio 14 d..
  12. ↑ „1959 m. Maskvos CŠK turnyras“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2017 m. rugpjūčio 14 d..
  13. ↑ „1960 m. Mar del Platos šachmatų turnyras“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2017 m. rugpjūčio 14 d..
  14. ↑ „1961 m. Maroci atminimo šachmatų turnyras Budapešte“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2017 m. rugpjūčio 14 d..
  15. ↑ „1963 m. Hogovenso šachmatų turnyras Beverveike“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2017 m. rugpjūčio 14 d..
  16. ↑ „1963 m. Astalošo atminimo šachmatų turnyras Miškolce“. Nuoroda tikrinta 2017 m. rugpjūčio 14 d..
  17. ↑ „1966 m. Astalošo atminimo šachmatų turnyras Šambatėjuje“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2017 m. rugpjūčio 14 d..
  18. ↑ „1968 m. IBM šachmatų turnyras Amsterdame“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2017 m. rugpjūčio 14 d..
  19. ↑ „SSRS taurės varžybos Dnepropetrovske“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2017 m. rugpjūčio 14 d..
  20. ↑ „1971 m. šachmatų turnyras Sarajeve“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2017 m. rugpjūčio 14 d..
  21. ↑ „1975/76 m. Heistingso šachmatų turnyras“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2017 m. rugpjūčio 14 d..
  22. ↑ „1976 m. Vitrobudo atvirasis šachmatų turnyras Sandomiere“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2017 m. rugpjūčio 14 d..
  23. ↑ „1977 m. Budapešto šachmatų turnyras“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2017 m. rugpjūčio 14 d..
  24. ↑ „1978 m. Jūrmalos šachmatų turnyras“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2017 m. rugpjūčio 14 d..
  25. ↑ „Deividas Bronšteino rezultatai vyrų olimpiadose“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2017 m. rugpjūčio 13 d..
  26. ↑ „Deividas Bronšteino rezultatai Europos komandiniuose čempionatuose“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2017 m. rugpjūčio 13 d..
  27. ↑ Вайнштейн Б. С. Импровизация в шахматном искусстве: О творчестве гроссмейстера Бронштейна. – Москва: Физкультура и спорт, 1976. 12-13 с.
  28. ↑ „Paprastas genijus“ (rusų). Suarchyvuotas originalas 2013-02-22. Nuoroda tikrinta 2017 m. rugpjūčio 13 d..
  29. ↑ 29,0 29,1 „Bronšteino žmonos prisiminimai“ (rusų). Nuoroda tikrinta 2017 m. rugpjūčio 13 d..
  30. ↑ „Ciurichas 1953: Deividas Bronšteinas, gynyba su ataka“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2017 m. rugpjūčio 13 d..
  31. ↑ Д. Бронштейн, С. Воронков. Давид против Голиафа. Рипол Классик. 2003. С. 3-5. ISBN 9785790516481.
  32. ↑ Ученик чародея. – Москва : Рипол Классик, 2004. – 415 с, [8] л. ил. (Искусство шахмат). ISBN 5-7905-2667-5. В соавторстве с Т. Фюрстенбергом.
  33. ↑ Гари Каспаров. Учитель шахматного мира. В кн. Д. Бронштейн, С. Воронков. Давид против Голиафа. Рипол Классик. 2003. С. 3-5. ISBN 9785790516481.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Deividas_Bronšteinas&oldid=7200865"