Degaičių parkas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Degaičių parkas
Parko informacinis stendas
Parko informacinis stendas
Geografinė padėtis55°59′50″š. pl. 22°17′38″r. ilg. / 55.997178°š. pl. 22.293852°r. ilg. / 55.997178; 22.293852Koordinatės: 55°59′50″š. pl. 22°17′38″r. ilg. / 55.997178°š. pl. 22.293852°r. ilg. / 55.997178; 22.293852
Statusasgamtos paveldo objektas
Plotas10,47 ha
ĮkurtasXIX a. pab.
AdresasDegaičiai, Telšių raj.

Degaičių dvaro dendrologinę vertę turintis parkas – valstybinės reikšmės parkas Telšių rajono savivaldybėje, Degaičių kaime, į rytus nuo Telšių. Šiame vertingame dendrologiniame parke, jo želdinių inventorizavimo 2012 m. duomenimis, auga daugiau kaip 250 rūšių, porūšių, atmainų ar formų medžių ir krūmų. Parke galima suskaičiuoti 194 medžių rūšis – tai vienas iš daugiausiai medžių rūšių turintis parkas Lietuvoje. Parkas tinkamas lankymui – turi reikiamų infrastruktūros elementų, jame vykdomi gamtos taikomieji tyrimai, plėtojama pažintinė rekreacija. Teritorijoje įsikūrusi Degaičių seniūnijos administracija, Degaičių bažnyčia.

Parko plotas labai kito – buvo ir 5, ir 18 ha. Šiuo metu jis yra sumažėjęs iki 10,47 ha, nes parkui nebepriklauso bažnyčios, seniūnijos ir kai kurios kitos šalia pastatų esančios teritorijos. Paties Degaičių dvaro pastatų parke nėra išlikusių, tik tą laikmetį menantys medžiai.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. D1-288 Degaičių parkas tapo valstybiniu gamtos paveldo objektu.[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Degaičių parkas pasodintas dar carinėje Lietuvoje, XIX a. pabaigoje. Tikslesnių duomenų, kas projektavo parką, neišliko. Ilgą laiką jis buvo gerai tvarkomas. Parkas priklausė dvaro teritorijai, kurio savininkas, pristigus pinigų, jį užstatė bankui. Apie 1913 m. iš banko dvarą išpirko broliai Liaugaudai. Pastarieji buvo linkę verstis ūkininkavimu, tačiau parke esančius retus medžius ir krūmus išsaugojo.

Parkas labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Daug vertingų medžių buvo iškirsta malkoms. Parkas buvo apleistas ir sovietmečiu. Dabartinės seniūnijos vietoje buvo gyvenamasis namas. Jo gyventojai parke buvo įsirengę daržus, šiltnamius. Parko vietoje buvo pilna krūmokšnių, jokių takų.

Parko atgimimas prasidėjo 1972 m., kai Anulėnų tarybinio paukštininkystės ūkio direktorius Mykolas Ežerskis pasikvietė savamokslį dendrologą Alfonsą Kišoną (g. 1927 m.), kuris pradėjo vadovauti parko tvarkymo ir priežiūros darbams. Visoje parko teritorijoje tada buvo pašalinti menkaverčiai medžiai ir krūmai, išvalyti tvenkiniai, sutvarkytos vejos, įrengti gėlynai, atnaujinta takų sistema, apsodinta vietinėmis ir retomis egzotinėmis medžių, krūmų rūšimis bei formomis. Nuo 1986 m. parkas priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų. 1991 m. Degaičių dvaro sodybos fragmentai įrašyti į išaiškinamų kultūros vertybių sąrašą.

Didžiausias parko tvarkymas prasidėjo 2009 m., kai Degaičių seniūnu tapo Antanas Kontrimas. Puoselėjant botanikos parką ir siekiant parodyti jo augmenijos įvairovę, buvo išpjauta daugiau kaip 250 nereikalingų medžių. 20122014 m. įvykdytas parko tvarkymo projektas.

Parko medynai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Parkas mišraus suplanavimo, turi netaisyklingą tiesių alėjų ir vingiuotų takų tinklą. Parką puošia: 6 įvairaus dydžio tvenkiniai, 26 tonas sveriantis Žemaičių vienybės akmuo, išskirtinis dviratis, pretendentas į pasaulio Gineso rekordą, sveriantis 1 385 kg. Yra prieplauka, sporto bei žaidimo aikštelės, vasaros estrada, bažnyčia. Lankytojams orientuotis padeda: parko žemėlapis – schema, informacinės lentelės prie medžių. 2015 m. duomenimis parką sudaro 300 taksonų medžių dendrologinė įvairovė.

Parko medynuose bei medžių juostose daugiausiai savaiminių rūšių ąžuolų ir eglių. Iš svetimžemių spygliuočių parke auga dygioji eglė, europinis ir sibirinis kėnis, melsvoji pocūgė, kedrinė pušis, žirniavaisis puskiparisis ir jo plunksniškoji geltonšakė forma, serbinė eglė, vakarinė tuja ir europinis maumedis. Parke auga įvairūs, dendrologiniu požiūriu reti, egzotiniai, sumedėję augalai bei jų formos. Čia auga raudonieji ir glaustašakiai paprastieji ąžuolai, raudonlapiai paprastieji bukai, raudonasis platanlapis klevas, gelsvažiedis tulpmedis, raudonasis riešutinis lazdynas, raudonlapis pūkenis, paprastojo klevo, gluosnių, ąžuolų, sedulų, šeivamedžių dekoratyvinės formos ir daugelis kitų medžių. Vien alyvų žydi virš 30 rūšių. Parke yra ir bene stambiausias Lietuvoje alpinis pupmedis – 9 m aukščio ir 22 cm skersmens. Keletas parko medžių yra įtraukti Lietuvos augalų genų banką. Iš viso parke priskaičiuojama 200 rūšių ir formų sumedėjusių introducentų.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka