Davyd Haradokas
Davyd Haradokas brus. Давыд-Гарадок | |
---|---|
![]() | |
Cerkvė | |
Laiko juosta: (UTC+3) | |
Valstybė | ![]() |
Sritis | ![]() |
Rajonas | Stolino rajonas |
Įkūrimo data | 1127 |
Gyventojų | 5 946 |
Pašto kodas | 225540 / +375 2139 |
![]() |
Davyd HaradokasVikiteka |
Davyd Haradokas (arba David Gorodokas; brus. Давыд-Гарадок, rus. Давид-Городок) – miestas apie 75 km į šiaurę nuo Pinsko, prie Horynės upės, Stolino rajonas, Bresto sritis, Baltarusija. Maisto pramonė, metalo apdirbimas. Medinė Šv. Jurgio cerkvė (XVII a. antroji pusė, perstatyta 1724 m.).
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Miesto centre išliko pylimu apjuostas piliakalnis, kurį 1937–1938 m. tyrinėjo R. Jakimovičius, 1967 m. – P. Lysenka. Rasta XII a. ręstinių gyventojų būstų, medinės cerkvės ir medinio grindinio liekanų, medžio, kaulo, geležies, stiklo dirbinių, molinių indų šukių. Piliakalnio papėdėje yra XII a.-XIV a. gyvenvietės liekanų, prie miesto – I a.-V a. kapinynas.
Miestas pradėjo kurtis XI a. pabaigoje – XII a. pradžioje Harynės dešiniajame krante, aplink piliakalnį, nuo XIV a. minimas rašytiniuose šaltiniuose. XII a. priklausė Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystei, XIII a. valdė totoriai, XIV a. pradžioje Lietuvos didysis kunigaikštis Vytenis prijungė prie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės. Vytauto Didžiojo laikais pastatyta pilis, kuri stovėjo iki XVIII a. XIV a. pabaigoje – XVI a. Davyd Haradoko kunigaikštystės centras. 1522 m. atiteko karalienei Bonai Sforcai, 1558 m. – Radvilų giminei. 1581 m. suteiktos Magdeburgo teisės. 1793–1917 m. Davyd Haradokas priklausė Rusijos imperijai, nuo 1796 m. Minsko gubernijai, 1921–1939 m. – Lenkijai, nuo 1939 m. – Baltarusijai, 1940 m. gavo miesto teises.[1]
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Demografinė raida tarp 1931 m. ir 2009 m. | |||||
1931 m. | 1991 m. | 2002 m. | 2009 m. | ||
---|---|---|---|---|---|
10 500 | 7 700 | 7 200 | 6 700 | ||
|
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Davyd Haradokas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 541 psl.