Daugybinio intelekto teorija
Daugybinio intelekto teorija – H. Gardnerio intelekto teorija[1], teigianti, jog žmogaus intelektas nėra vienas nekaitus duomuo, išmatuojamas intelekto koeficiento (IQ) testu. Šią teoriją H. Gardneris aprašė 1983 m. išleistoje knygoje „Proto ribos: daugialypių intelektų teorija.“ Remdamasis 1989 metais atliktais tyrinėjimais, tvirtina, kad intelektą sudaro ne vienas, o daug lygiaverčių sugebėjimų, kurių kiekvienas turi simbolių sistemą – savitą informacijos perdirbimo vienetą.[2] H. Gardnerio teoriją kritikavo dėl empirinių įrodymų trūkumo ir priklausomybės nuo subjektyvaus sprendimo.[3]
H. Gardnerio teigimu yra 8 skirtingi intelektai.[4] Remdamasis konkrečiais kriterijais jis apibūdino ir pristatė aštuonis intelekto tipus. Vėliau šiuos daugialypius intelektus pedagogas Steven Rudolph papildė dar dviem intelektais. Išskiriami šie intelektai: kalbinis, vizualinis, erdvinis, loginis, bendrasis kūno, kūno subtilusis, tarpasmeninis, intrapersonalinis, muzikinis, gamtinis.
Kriterijai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Remiantis teorija, intelekto modalumas turi atitikti aštuonis kriterijus[5]:
- smegenys turi būti izoliuotos nuo potencialaus pažeidimo;
- turėti vietą evoliucijos istorijoje;
- atlikti pagrindines operacijas;
- turėti simbolinę išraišką;
- rodyti ryškų vystymosi procesą;
- remti vunderkindų ir kitų išskirtinių žmonių egzistavimą;
- remti eksperimentinę psichologiją;
- turėti psichometrinių duomenų.
Daugialypių intelektų tipai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Howardas Gardneris knygoje „Proto ribos: daugialypių intelektų teorija“ įvardijo aštuonis daugialypius intelektus:[6]
Kalbinis intelektas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kalbinis intelektas – gebėjimas tiksliai vartoti kalbą, siekiant išreikšti mintis, mąstyti ir suprasti kitus.[4]
Vizualinis intelektas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gebėjimas mąstyti vaizdiniais, perkelti vaizdinius į realybę – piešti, spalvinti.[4]
Erdvinis intelektas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gebėjimas suvoki regimąjį pasaulį, atvaizduoti erdvių, objektų modelius.[4]
Loginis intelektas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Loginis intelektas – gebėjimas mąstyti ir dėlioti logines sekas, atlikti skaičiavimus, analizes, rasti sekas.[5]
Bendrasis kūno intelektas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bendrasis kūno intelektas – gebėjimas pažinti kūną ir juo naudotis.[7]
Kūno subtilusis intelektas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kūno subtilusis intelektas – gebėjimas koordinuoti akių ir rankų judesius, įvaldyti smulkiąją rankų motoriką.
Tarpasmeninis intelektas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tarpasmeninis intelektas – gebėjimas bendrauti ir suprasti kitą žmogų, pajusti empatiją.[8]
Intrapersonalinis intelektas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Intrapersonalinis intelektas – gebėjimas reflektuoti, užsiimti introspekcija.[4]
Muzikinis intelektas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Muzikinis intelektas – gebėjimas atpažinti melodijas, tonus ir ritmus.[4]
Gamtinis intelektas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gamtinis – gebėjimas susilieti su gamta, skirti gyvūnų, augalų rūšis, pastebėti pokyčius gamtoje.[4]
Kritika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
J. Traub‘as didžiausiu teorijos trūkumu įvardijo, empirinių tyrimų nebuvimą, patvirtinančių H. Gardnerio teoriją.[9]. D. T. Willingham, hierarchinis požiūris į gebėjimus – vyraujantis požiūris kad tai nėra teorija, o tik tam tikras duomenų išdėstymas. Pagrindinis priekaištas, jog daug atskirų gebėjimų dalyvauja tuose pačiuose pažintiniuose procesuose, kurie pagal H. Gardnerio kriterijus yra laikomi atskirais gebėjimais. Tokią pačią nuomonę išreiškė ir J. White[9]. Kritikai pabrėžia, kad pats H. Gardneris niekada nėra sukūręs išsamaus šios teorijos taikymo ugdymo įstaigoje plano ir propaguojantys šios teorijos sklaidą dirba nepriklausomai nuo H. Gardnerio[9]. Dar vienas ryškus priekaištas, kad H. Gardneris niekada nepalaikė tradicinio mokymo stiliaus, kurio pagrindas yra mokytojas. Jis palaikė mokymo metodą, kai pagrindinis dėmesys sutelkiamas į vaiką, o ne į pedagogą [9].
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Davis K, Christodoulou JA, Seider S, Gardner H. The Theory of Multiple Intelligences. In: Sternberg RJ, Kaufman SB Cambridge Handbook of Intelligence. New York: Cambridge University Press ; 2011. pp. Originalus tekstas
- ↑ Gardner, Howard. Frames of Mind: The Theory of Multiple Intelligences (1983)
- ↑ Waterhouse, Lynn (2006). „WATERHOUSE MULTIPLE INTELLIGENCES Multiple Intelligences, the Mozart Effect, and Emotional Intelligence: A Critical Review Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.“ (PDF). Educational Psychologist. 41 (4): 207–225.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 4,5 4,6 Gardner, H., & Hatch, T.; Hatch (1989). „Multiple intelligences go to school: Educational implications of the theory of multiple intelligence“ (PDF)
- ↑ 5,0 5,1 Gilman, Lynn (2012) [2008]. „The Theory of Multiple Intelligences“. Indiana University. Archived from the original on 25 November 2012.
- ↑ Slavin, Robert. Educational Psychology (2009) p. 117, ISBN 0-205-59200-7
- ↑ Gardner, Howard (May 1984). „Heteroglossia: A Global Perspective“. Interdisciplinary Journal of Theory of Postpedagogical Studies.
- ↑ Gardner, H. (1995). How Are Kids Smart: Multiple Intelligences in the Classroom—Administrators' Version. ISBN 1-887943-03-X.
- ↑ 9,0 9,1 9,2 9,3 PEARISO J.F., „Multiple Intelligences or Multiply Misleading: The Critic’s View of the Multiple Intelligences Theory“, Liberty University, Spring , 2008, p. 1-26
Daugiau informacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Prigimtys ir intelektai.
- Kavale, Kenneth A.; Forness, Steven R. (1987). „Substance over style: Assessing the efficacy of modality testing and teaching“. Exceptional Children. 54 (3): 228–39. doi:10.1177/001440298705400305. S2CID 143375102.
- Klein, Perry, D. (1997). „Multiplying the problems of intelligence by eight: A critique of Gardner's theory“. Canadian Journal of Education. 22 (4): 377–94. doi:10.2307/1585790. JSTOR 1585790. S2CID 6560781.
{{cite journal}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link) - Kornhaber, Mindy (2004), Psychometric Superiority? Check the Facts
- Lohman, D. F. (2001). „Fluid intelligence, inductive reasoning, and working memory: Where the theory of Multiple Intelligences falls short“ (PDF). In Colangelo, N.; Assouline, S. (eds.). Talent Development IV: Proceedings from the 1998 Henry B. & Jocelyn Wallace National Research Symposium on talent development. Great Potential Press. pp. 219–228. ISBN 978-0-910707-39-8. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2022-10-09.
- Kincheloe, Joe L.; Nolan, Kathleen; Progler, Yusef; Appelbaum, Peter; Cary, Richard; Blumenthal-Jones, Donald S.; Morris, Marla; Lemke, Jay L.; Cannella, Gaile S.; Weil, Danny; Berry, Kathleen S. (2004). Kincheloe, Joe L. (red.). Multiple Intelligences Reconsidered. Counterpoints v. 278. Peter Lang. ISBN 978-0-8204-7098-6.
- Jyh Wee Sew. „Joe L. Kincheloe (ed.) Multiple Intelligences Reconsidered“ (PDF). California State University, Fullerton. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2022-10-09.
- Richez, Yves (2018). corporate talent detection and development. Wiley Publishing.
- Sternberg, R. J. (1988). The triarchic mind: A new theory of human intelligence. Penguin Books.
- Vîrtop, Sorin-Avram (2014). „From Theory to Practice: The Multiple Intelligences Theory Experience in a Romanian Secondary School“. Procedia - Social and Behavioral Sciences. 116: 5020–4. doi:10.1016/j.sbspro.2014.01.1066.
- Vîrtop, Sorin-Avram (2015). „Possibilities of Instruction Based on the Students' Potential and Multiple Intelligences Theory“. Procedia - Social and Behavioral Sciences. 191: 1772–6. doi:10.1016/j.sbspro.2015.04.223.
- Waterhouse, Lynn (Fall 2006). „Inadequate Evidence for Multiple Intelligences, Mozart Effect, and Emotional Intelligence Theories“. Educational Psychologist. 41 (4): 247–255. doi:10.1207/s15326985ep4104_5. S2CID 26668858.
- „Multiple Intelligences Theory: Widely Used, Yet Misunderstood - edutopia.org“.