Dauguvos lyvių žemė

Žalsvai pažymėta Dauguvos lyvių žemė (XII a.)

Dauguvos lyvių žemė – viena iš lyvių senųjų žemių dabartinės Latvijos teritorijoje. Ji driekėsi Dauguvos žemupyje nuo Aizkrauklės iki Dauguvos žiočių Rygoje. Dauguvos lyvių žemės pradžioje vadintos Livonija, o vėliau šis pavadinimas kryžininkų pritaikytas visai jų užkariautai teritorijai, apėmusiai dabartines Latviją ir Estiją. Henriko Latvio kronikoje Dauguvos lyviai vadinami „aukštutiniais lyviais“ (livones superiores). Lyvių savivardis buvo „veinaliai“ (Veinalenses, pagal lyv. Veina, dab. Vēna – Dauguva) arba „dauguviečiai“, „Dauguvos gyventojai“ (lot. Dunenses).

Dauguvos lyvių kraštai kryžiaus žygių metu

XII a. pabaigoje palei Dauguvą aplink pagrindinius miestus egzistavo keletas lyvių kraštų:

1. Rygos (Rige) lyvių kraštas; jį valdė lyvių seniūnas Asas (Asso), pakrikštytas 1200 m.
2. Salaspilio (castrum Holme) lyvių kraštas, kurį valdė lyvių seniūnas ir valdovas Akas (Ako princeps ac senior Lyvonum Holmensium), žuvęs kovoje su kalavijuočiais 1206 m. birželio 4 d.
3. Ikškilės (castrum Ykescolae) lyvių kraštas; pirmasis vyskupas buvo Meinardas; nuo 1201 m. kraštą valdė vyskupo Alberto vasalas Konradas fon Mejendorfas, vėliau – Jersikos karaliaus žentas.
4. Lielvardės (castrum Lenevarde) lyvių kraštas; jį valdė lyvių seniūnas Uldevenė ir nuo 1201 m. vyskupo Alberto vasalas Danielius.
5. Aizkrauklės (castrum Asscrade) lyvių kraštas; 1220 m. jį valdė lyvių seniūnas Vievaldis (Viewaldus).

Rygos lyviai

Rygos senamiesčio teritorijoje XII a. buvo dvi lyvių gyvenvietės. Viena stovėjo prie Rydzenės upelio, kur jis sudarė natūralų ežerą arba uostą. Antroji gyvenvietė buvo ant Dauguvos kranto prie Rydzenės žiočių. Šis upelis galutinai išnyko 1860 m. pabaigoje. Dabar Rygos centre, Lyvių aikštėje kauburiuotu grindiniu ir želdiniais vizualiai pažymėta Rydzenės vaga. Netoli gyvenviečių buvo kapinynas ir Rygos kalnas – tikėtinas piliakalnis, prie kurio 1198 m. birželio 24 d. mūšyje su lyviais žuvo vyskupas Bertoldas.

Gyvenviečių namai buvo mediniai, o gatvės išklotos apvaliais stulpeliais. Vidutiniškai namai buvo 4–5 metrų ilgio. Tarpai tarp rąstų būdavo užpildomi samanomis, kampai užtaisomi moliu.

1207 m. pradėta statyti mūrinė siena, ji baigta 1210 m. Siena ėjo iki Dauguvos ir supo lyvių gyvenvietes.

Rygos šiaurės rytų dalis – Jugla – ribojosi su Ruopažių lyvių žemėmis. XIII a. skolininkų knygoje esama įrašo apie Ruopažių lyvių prekeivius: „Imakės ir jo sūnaus Kagio iš Rodopoiso [Ruopažių], kuriems Rygoje priklausė trys namai“. 1226 m. dokumentuose apie Rygos ribas sakoma, jog arimai ir pievos aplink ežerus lieka senųjų savininkų – Ruopažių lyvių – valdomis. Jugla – vienas iš nedaugelio lyviškų žodžių, išlikusių Rygos pavadinimuose (lyv. joug 'upė').

Salaspilio lyviai

Apylinkėse labai gausu archeologinės medžiagos, atskleidžiančios senąją krašto istoriją. Atliekant kasinėjimus ištirta keletas senovinių gyvenviečių (Doles Ķivutkalns, Salaspils Reznas, Doles Rauši, Vampenieši, Salaspils Laukskola, Salaspils Lipši, Salaspils Vējstūri). Vertingos medžiagos rasta Laukskuoloje, kur aptikta vėlyvojo paleolito stovyklavietė, senovės baltų gyvenvietė (I m. e. tūkstantmetis) ir dvi lyvių gyvenvietės (X–XIII a.).

Vietiniams lyviams pritarus nedidelėje saloje prie Salaspilio vyskupas Meinardas 1186 m. pastatė mūrinę pilį. Kad paskatintų Meinardą tam ryžtis, dar 1185 m. vasarą apsikrikštijo pirmieji Salaspilio lyviai – Viliendi, Uldenago, Vade, Valdeko, Gerveders, Vieco. Nuo XIII a. vidurio sala vadinta Kirchholm (Bažnyčios sala), nuo XVII a. – Mārtiņsala (Martyno sala). Henriko Latvio kronikoje rašoma apie salaspilietį vadą Aką: „valdovas Akas <…> kurstė Polocko karalių kariauti su rygiečiais, telkė lietuvius, sukvietė į mūšį prieš krikščionišką giminę turaidiečius ir visą Livoniją [t. y. visus lyvius]“<…> „[1206 m.] buvo nužudytas, o jo galva, kaip pergalės trofėjus, nusiųsta vyskupui.“

XIV a. valstiečiai ir žvejai buvo laisvi, tačiau mokėjo duokles, pavyzdžiui: „Salaspilio lyviai Rygai duoda trečdalį viso vaško ir medaus, surinkto iš visų jiems priklausančių drevių.“ Nuo XIII a. iki XVII a. vidurio kai kurie Salaspilio valstiečiai, vadinamieji „Salaspilio karaliai“ (plg. Kuršo karaliai), išlaikė privilegijas ir didelį turtą. Dvi didelės jų giminės – tai Koningai ir Pitkejaniai (vėliau Vedmeriai, Leimaniai), kurių protėviai buvo vietiniai valdytojai dar iki įsiveržiant vokiečiams.

Matyt, XVI a. vietiniai lyviai visiškai susiliejo su latviais. Lyviški pavadinimai išliko upelių Pikiurga, Lebjava ir kt. varduose.

Ikškilės lyviai

Išilgai Dauguvos lyvių gyvenvietės beveik glaudėsi viena prie kitos arba jas skyrė keletas kilometrų, tokiu būdu iš 2–3 kaimų susidarydavo gyvenviečių aglomeracijos. Išimtis buvo Ikškilė, kuri stovėjo atokiau ir dėl to vadinosi Ykškylā (sen. lyv. ykš 'vienas' + sen. lyv. kylā 'kaimas'). Išsamūs kasinėjimai rodo, jog kaimas užėmė maždaug 5 hektarų plotą. Už keleto kilometrų nuo gyvenvietės stovėjo piliakalnis.

1184 m. vyskupas Meinardas pastatė pirmąją Livonijoje bažnyčią, kurioje krikštijosi Ikškilės lyviai „Ylo, tėvas Kulewene ir Viezo, tėvas Alo“. Iškėlus lyviams sąlygą krikštytis, po metų į Ikškilę, o 1186 m. ir į Salaspilį Meinardas iš Gotlando pakvietė meistrų ir čia jie pastatė mūrines pilis. Po statybų visi pakrikštyti lyviai atsisakė krikščionybės, sumušė vyskupo šeimyną ir išgrobstė jo turtą.

1198 m. atvykę kalavijuočiai pradėjo naikinti lyvių pasėlius, versdami juos krikštytis – Salaspilyje pasikrikštijo apie 50, o Ikškilėje apie 100 gyventojų. Išvykus kariams, lyviai Dauguvoje vėl nusiplovė krikštą, išgrobstė visą bažnyčios turtą ir išvarė iš Ikškilės dvasininkus. 1199 m. pavasarį lyvių taryba nusprendė, kad visi dvasininkai, kurie nepaliks jų žemės, bus nužudyti.

1200 m. lyviai užpuolė trečiojo vyskupo Alberto kariuomenę, kuri keliavo Ikškilėn. Tarp žuvusių kalavijuočių buvo ir kažkoks dvasininkas Nikolajus. Jiems taip pat pavyko užgrobti vieną iš vokiečių laivų ir išžudyti jo įgulą, tačiau dėl pasėlių padeginėjimų lyviai vėl buvo priversti sudaryti paliaubas.

1205 m. buvo nužudyta 17 Ikškilės pilį palikusių kalavijuočių. 1206 m. Ikškilės lyviai žiauriai įvykdė mirties bausmę dviem pasikrikštijusiems tautiečiams, kurie bendradarbiavo su vokiečiais. Tų metų vasarą lyviai buvo pavergti.

XVII a. tautinė Ikškilės krašto sudėtis buvo gana vienalytė ir, nepaisant nedidelės vokiečių bendruomenės, absoliučią daugumą sudarė latviai, tarp jų ir lyvių palikuonys. Nors nėra vietinių lyvių asimiliaciją liudijančių rašytinių šaltinių, panašu, kad tuo laikotarpiu ji visiškai baigėsi.

Kai kurie Ikškilės savivaldybės upelių pavadinimai – Lėgerurga, Urga, Urdzinia – yra lyviškos kilmės.

Lielvardės lyviai

Atkurtas piliakalnis-muziejus pavadintas lyvių seniūno vardu – Uldevenės pilimi.

Lielvardėje buvo lyvių piliakalnis, tvirtovė ir keletą hektarų užimantis kaimas (Zariņa 1977, 76-79; 1978, 94-98). Vienas kitas lyvių kaimas buvo nutolęs per 2–5 km nuo centro. Kaip ir kiti Dauguvos lyviai, Lielvardės gyventojai sunkiai pasiekiamoje miško vietovėje turėjo piliakalnį-slėptuvę. Galbūt šiam tikslui buvo naudojama už 6 km nuo centro esanti, kultūrinio sluoksnio neturinti kalva, liaudyje vis dėlto vadinama piliakalniu, be to, tai liudija ir netolimos sodybos pavadinimas Pilskalni, kas latviškai reiškia 'piliakalniai'.

1201 m. vasarą vyskupas Albertas Lielvardę kaip feodą atidavė riteriui Danieliui. Atvykti į Lielvardę Danielius galėjo tik 1206 m., kai buvo pavergti lyviai. Jis įsikūrė ant Dievukalno priešais lyvių piliakalnį. 1205 m., karo žygio metu, gyvenvietę prie piliakalnio kalavijuočiai sudegino.

1212 m. Satezelėje susirinko „lielvardiškiai, saliečiai [Salaspilio lyviai], turaidiečiai ir visi lyviai bei latgaliai“. Po to jie pradėjo stiprinti savo piliakalnius, kad nuėmę derlių galėtų pradėti visuotinį sukilimą ir „visus vokiečius ir krikščionišką žodį išvarytų iš lyvių žemės“. Tačiau jų sumanymas buvo atskleistas, Lielvardės piliakalnis sudegintas ir, negavus kitų lyvių paramos, Autinės sukilimas nuslopintas.

1213 m. į Lielvardės kraštą įsiveržė lietuviai. Lyvių kaimuose jie nužudė keletą žmonių ir išsivarė moterų, vaikų ir galvijų. Buvo paimtas į nelaisvę lyvių seniūnas Uldevenė, kuris vėliau kaip išpirka buvo iškeistas į žuvusio lietuvių karo vado galvą.

Lielvardės krašto vietinėje latvių šnektoje yra išlikę lyviškų bruožų – tai vidurio Dauguvos lyviškoji tarmė, čia susimaišiusi su žiemgališkąja ir iš dalies su sėliškąja šnektomis.

Aizkrauklės lyviai

Dauguvos vandens kelyje Aizkrauklė buvo pats ryčiausias lyvių uostas. Piliakalnis gana status. Jo rytiniame gale, gilioje dauboje teka upelis Aškerė arba Ašterė, tikriausiai davęs vardą Aizkrauklės kaimui. Vakariniame gale teka upelis vidutinio gylio dauboje, pietiniame yra Dauguvos slėnis su užliejama pieva, šiauriniame – taip pat pieva slėnyje. Piliakalnio plotas – 0,5 ha, priešpilio – 0,1 ha, gyvenvietės ir uosto – 3 ha. Šalimais yra du kapinynai (Aizkrauklės ir Lejasžagarių), kur rasta apie 100 IX–XII a. kapų. Kasinėjimai atskleidė, jog Aizkrauklė patyrė didelę latgalių ir žiemgalių kultūros įtaką (Urtāns 1983, 34-49).

Pirmą kartą Aizkrauklė (Asscrade) paminėta 1204 m., kai rašoma apie Rygą užpuolusias jungtines Aizkrauklės, Ikškilės lyvių ir lietuvių pajėgas.

Literatūra

• Latvijas vēstures atlants. Rīga: Lāņa Sēta. 2011. p. 80. ISBN 9789984076140.
• Baltu valodu atlants / Baltu kalbų atlasas / The atlas of Baltic Languages. Leksika / Leksika / Lexis. 1 Flora. Rīga / Vilnius: Latvijas Universitātes Latviešu valodas institūts / Lietuvių kalbos institutas. 2009. p. 183. ISBN 9789984742496.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.