Daugiaveika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Daugiaveika[1] (angl. multitasking) – tariamas žmogaus gebėjimas sutelkti savo dėmesį į keletą dalykų vienu metu. Manoma, kad daugiaveika yra asmens sugebėjimo mechaniškai atlikti tam tikrus didelio dėmesingumo nereikalaujančius ir nuolat pasikartojančius dalykus pasekmė. Manoma, kad jeigu asmuo geba įgusti ką nors daryti pakankamai gerai, tuomet įmanoma ir savo dėmesį sutelkti į kelis dalykus iškart. Terminas pirmąkart panaudotas 1995 m. apibūdinant universaliojo kompiuterio „IMB System/160“ daugiaprogramio apdorojimo galimybes.[2] Vėliau ši koncepcija pradėta taikyti ir žmonėms.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo XX a. 7 deš. psichologai atliko keletą eksperimentų apie žmogaus daugiaveikos prigimtį bei ribas. Pagrindinis eksperimentinis metodas, naudojamas tiriant žmogaus daugiafunkcinį darbą, yra vadinamasis psichologinio atsparumo periodo efektas. Jo metu žmonių prašoma atskirai reaguoti į kiekvieną iš dviejų dirgiklių, pateiktų arti laiko. Labai dažna išvada buvo sulėtėjusi reakcija į antrą kartą pasirodantį dirgiklį.[3]

Tyrėjai jau seniai teigė, kad galvos smegenyse galimai yra tam tikra apdorojimo kliūtis, neleidžianti smegenims vienu metu apdoroti pagrindinius abiejų užduočių aspektus.[4][5][6] Dėl šios kliūties žmonės turi ribotus dėmesio išteklius, tad saugoma tik svarbiausia informacija. Daugelis tyrinėtojų mano, kad kognityvinė funkcija, kuriai būdinga didžiausia kliūtis, yra veiksmų planavimas ir informacijos atgaminimas iš atminties. Idėjos kritikas psichiatras Edvardas M. Helouvelas (Edward McKey Hallowell) daugiaveiką apibūdino kaip „mitinę veiklą, kai žmonės tiki, kad gali atlikti dvi ar daugiau užduočių vienu metu taip pat efektyviai, kaip ir vieną“.[7]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Koks angl. „multitasking“ lietuviškas atitikmuo?“ Archyvuota kopija 2023-02-03 iš Wayback Machine projekto. VLKK.
  2. IBM Operating System/360 Concepts and Facilities – Witt, Bernard I. & Lambert, Ward
  3. Pashler Harold (1994). „Dual-task interference in simple tasks: Data and theory“. Psychological Bulletin. 116 (2): 220–244. CiteSeerX 10.1.1.324.4916. doi:10.1037/0033-2909.116.2.220. PMID 7972591.
  4. Goldstein, E. Bruce (2011). Cognitive Psychology: connecting mind, research, and everyday experience. Cengage Learning. pp. Chapter 4 (pgs 85–114).
  5. Gladstones, W. H.; Regan, M. A.; Lee, R. B. (1989). „Division of attention: The single-channel hypothesis revisited“. Quarterly Journal of Experimental Psychology: Human Experimental Psychology. 41 (A): 1–17. doi:10.1080/14640748908402350. S2CID 146123937.
  6. Pashler, H. (1994). „Dual-task interference in simple tasks: Data and theory“ (PDF). Psychological Bulletin. 116 (2): 220–244.
  7. Hallowell, Edward M.. Crazy Busy: Overstretched, Overbooked, and About to Snap! Strategies for Handling Your Fast-Paced Life. 2007. Ballantine Books. ISBN 0-345-48244-1