Danielius Dolskis
| Danielius Dolskis | |
|---|---|
| Gimė | 1890 m. balandžio 13 d. Vilnius,  Rusijos imperija |
| Mirė | 1931 m. gruodžio 3 d. (41 metai) Kaunas,  Lietuva |
| Palaidotas (-a) | Žaliakalnio žydų kapinėse |
| Veikla | dainininkas |
Danielius Dolskis (1891 m. balandžio 13 d., Vilniuje – 1931 m. gruodžio 3 d., Kaune) – XX a. dainininkas, aktorius, režisierius, rašytojas. Vienas iš Lietuvos estrados (šlagerių) pradininkų. „Žmogus, kuris linksmina Kauną“ – taip laikraštis „Diena“ apibūdino Danielių Dolskį.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Danielius Dolskis Sankt Peterburge
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pasak portalo Patefonas.lt[1] autorių, Danieliaus Dolskio tėvai Vilniuje neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos – šeima jas nuolat keisdavo. Jie gyveno Naujamiesčio, Geležinkelio, Mato Strašūno bei Pylimo (Zawalna) gatvėse. Danieliaus mama vertėsi prekyba (kai kur minima, kad siuvimu), o tėvas Michaelis buvo komersantas, vedęs du kartus.
Nėra visiškai aišku, kada D. Dolskis persikėlė į Sankt Peterburgą, tačiau žinoma, kad 1909 m. jis jau ten gyveno.[1] Sankt Peterburge D. Dolskis universitete studijavo teisę, lankė vaidybos studiją, mokėjo rusų, prancūzų, vokiečių, ispanų, italų, hebrajų bei lotynų kalbas.[2] 1911 m. jis debiutavo Sankt Peterburgo vasaros estradoje. Tais pačiais metais pradėjo pasirodymus „Palas“ teatre-kabarete: vaidino operetėse, o teatro restorane-kabarete parodijavo įžymius to meto visuomenės ir politikos veikėjus.[1]
D. Dolskio karjera greitai pasuko į prabangius Sankt Peterburgo restoranus. 1914 m. jis pradėjo koncertuoti vasaros estradoje kartu su garsiuoju Aleksandru Vertinskiu. Reklaminiuose leidiniuose D. Dolskis buvo apibūdinamas kaip Sankt Peterburgo ir Maskvos publikos numylėtinis. Iki pat Spalio revoliucijos jis dainavo Sankt Peterburgo restorane „Vila Rode“ bei gastroliavo po kitus Rusijos imperijos miestus: Maskvą, Odesą, Kyjivą.[3]
D. Dolskis buvo Sankt Peterburgo dramos rašytojų ir kompozitorių sąjungos narys. Savo scenos karjerą šiame mieste jis pradėjo kaip kupletininkas (kupletistas). Kupletininkų programą dažniausiai sudarydavo komiški pasakojimai, lengvo turinio dainelės pritariant fortepijonui ar orkestrui, humoristinės miniatiūros bei įvairių asmenų parodijavimas. Sankt Peterburge savo pėdsaką jau buvo palikę keletas žymių to meto Rusijos imperijos kupletininkų, pavyzdžiui, Dmitrijus Bogemskis (1878–1931) ir Stanislavas Openchovskis-Sarmatovas (1874–1928) – jie neabejotinai galėjo padaryti įtaką Danieliaus kūrybiniam pasirinkimui.[1] Vėliau, jau atvykęs į Lietuvą, D. Dolskis taip pat pasižymės meistriškais humoristiniais intarpais bei pasirodymais.
Kelionės po Europą
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po Spalio revoliucijos D. Dolskis pradėjo savo keliones po Rytų Europą. 1917 m. liepos 20 – rugpjūčio 10 dienomis Danielius Dolskis lankėsi Rygoje, kur rodė savo humoristinę programą Rygos „Intymiajame“ teatre. 1918 m. jis vaidino Odesoje. 1919 m. rugsėjo 4 d. Danielius pasirodė Charkovo teatre „Grotesk“ su komedija „Дамская болтовня“ (Moterų plepalai). 1922 m. balandžio mėnesį jis koncertavo Sofijos teatre „Maksim“.
Galiausiai 1923 m. Danielius Dolskis pasiekė Berlyną. Ten jis dainavo bei vaidino rusų emigrantų restoranuose ir vakaronėse, skaudžiai išgyveno prarastą Sankt Peterburgo laikų šlovę.[4] Berlyne D. Dolskis ilgai neužsibuvo – jau 1923 m. rugsėjį su trupe vaidino Serbijoje, o vėliau vėl grįžo į Vokietiją. Gyvendamas Vokietijoje, artistas išbandė jėgas ir kaip teatro režisierius. Tuo laikotarpiu jis daug gastroliavo: lankėsi Paryžiuje, Rygoje.[1] Be vaidmenų įvairiuose spektakliuose, D. Dolskis savo laimę mėgino ir kine – nusifilmavo juostoje „Caro adjutantas“.
Esama žinių, kad Berlyne D. Dolskis vedė vokiečių aktorę Olgą Čechovą (1897–1980), buvusią rusų aktoriaus Michailo Čechovo žmoną. Tačiau duomenų, ar ji kartu su juo atvyko į Kauną ir ar jiedu vis dar buvo susituokę D. Dolskiui gyvenant Lietuvoje, nėra.
Danielius Dolskis Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Atvykti į Kauną D. Dolskį paskatino pokalbis su tuo metu Berlyne studijavusiu kauniečiu smuikininku Danieliumi Pomerancu.[5] Literatūroje įsitvirtinusi nuomonė, kad atlikėjas į Kauną atvyko 1929 m., tačiau portalo Patefonas.lt[1] duomenimis, D. Dolskis Kaune ir Šiauliuose lankėsi dar 1926 m. Tuometinių gastrolių metu jis parodijuodavo Aleksandrą Vertinskį bei atlikdavo jo kūrinius.
Savo pasirodymus D. Dolskis rengė aukštuomenės pamėgtuose restoranuose – „Metropolyje“ ir „Versalyje“. Jis buvo bene pirmasis profesionalus pramoginės muzikos Archyvuota kopija 2024-01-17 iš Wayback Machine projekto. atlikėjas Lietuvoje.[6] Šiuose restoranuose D. Dolskiui akomponuodavo instrumentiniai ansambliai, nes kiekvienas restoranas turėjo savo orkestrą. Pavyzdžiui, „Metropolio“ kavinėje atlikėjas koncertavo kartu su garsiuoju Michelio Hofmeklerio vadovaujamu orkestru „Hofmeklerbandu“.
Atvykėlis iš Sankt Peterburgo ir Berlyno į laikinąją sostinę atnešė tikro artisto pavyzdį: jis buvo elegantiškas, išsilavinęs, plastiškas ir jausmingas. Kaune D. Dolskis ėmė sparčiai plėsti savo repertuarą – rinkosi tuo metu pasaulyje madingus kūrinius ir, stebėtinai greitai išmokęs lietuvių kalbą, padedamas poeto Ričardo Mirono, rašė jiems tekstus.[7] Tačiau ir naujojoje programoje atlikėjas neatsisakė A. Vertinskio parodijų, kurios sudarė svarią pasirodymų dalį. Publikai, matyt, itin patiko tuo metu visoje Europoje populiaraus dainininko kūrinių parodijos.[1] D. Dolskio dainos „Lietuvaitė“, „Palangos jūroj“, „Aš myliu vasaros rugiagėles“, „Onyte, einam su manim pašokti“ (arba „Elyte, tu meili“) ir kitos tapo tikra lietuviškos estrados klasika.
D. Dolskis nepasižymėjo stipriu balsu – jo pasirodymai žavėjo teatrališkumu, gyvumu bei komizmo elementais. Atlikėjo dainavimas neretai pereidavo į išraiškingą deklamaciją. Publiką D. Dolskis traukė ne vokaliniais duomenimis, o nepriekaištinga dikcija, pasakojimo būdu, gyva mimika ir šmaikščia išmone. Muzikologės Rūtos Skudienės teigimu, komediniai pasirodymai puikiai atitiko to meto Kauno visuomenės lūkesčius:
„D. Dolskis perprato naujos kartos lietuvio būdą, savo šmaikščiais monologais ir parodijomis taikliai atsiliepė į to meto aktualijas („Su armonika į Braziliją“, „Gegužinė“, monologai „Kaip mes su Jonu operą žiūrėjom“, „Amerikos lietuvių priėmimas Krumpiškiuose“ ir kt.). Hedonistinėmis nuotaikomis gyvenusi tuometinė valdininkija buvo ištroškusi naujų įspūdžių ir pramogų – D. Dolskio pasirodymai šiuos lūkesčius puikiausiai atitiko. Artistas ne tik suteikė populiariems šlageriams lietuvišką turinį, bet ir savo eilėmis išaukštino lietuvaitės grožį. Lyriniuose, švelniai erotiškuose dainų tekstuose atsirado lietuviški moterų vardai: Onytė, Marytė, Katrytė...“[8]
Danieliaus Dolskio muzikinis palikimas buvo užfiksuotas muzikinėse plokštelėse. Savo dainas atlikėjas įrašinėjo 1929–1931 m. Berlyno „Homocord“ ir Londono „Columbia“ studijose. Iš viso šiose sesijose buvo įrašyta 16 kūrinių.[9] Londone darytuose įrašuose D. Dolskiui talkino „Hofmeklerbandas“.[10]
D. Dolskis mirė 1931 m. gruodžio 3 d. Kaune. Po pasirodymo „Versalio“ kavinėje sušilęs išgėrė šalto alaus ir susirgo plaučių uždegimu; mirė staiga, sirgęs vos keletą dienų.[11]
Atminimo įamžinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1993 m. D. Dolskio kapas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas – 24617).[12] Antkapinis paminklas restauruotas pagal arch. Ž. Mačionienės projektą.
- 2007 m. lapkričio 11 d. Laisvės alėjoje, priešais „Metropolio“ restoraną už Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA lėšas atidengta skulptoriaus Romo Kvinto sukurta žmogaus ūgio skulptūra D. Dolskiui. Dainininko atminimo įamžinimo iniciatoriumi buvo aktorius ir dainininkas Vytautas Kernagis.[13]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1 2 3 4 5 6 7 Patefonas, „Danieliui Dolskiui – 133 Patefonas.lt istorinis tyrimas“, Patefonas.lt, 2024-04-14, [interaktyvus], in: https://www.patefonas.lt/metu-persona-danielius-dolskis/, [2026-03-22]
- ↑ L. Melnikas, Lietuvos žydų muzikinio paveldo pėdsakais, Vilnius, 2008, p. 122.
- ↑ R. Skudienė, „Legendiniai mažosios scenos artistai. Tarpukario Lietuva, Kaunas”, in: Žydų kultūros paveldas Lietuvoje, sudarytojas Alfredas Jomantas, Vilnius, 2005, p. 108.
- ↑ R. Skudienė, „Legendiniai mažosios scenos artistai. Tarpukario Lietuva, Kaunas“, p. 108.
- ↑ R. Skudienė „Senoji estrada”, Lietuvos Muzikos informacijos centras, [interaktyvus], in: https://www.mic.lt/lt/baze/senoji-estrada/istorija/, [2026-03-22].
- ↑ L. Melnikas, Lietuvos žydų muzikinio paveldo pėdsakais, Vilnius, 2008, p. 123.
- ↑ R. Skudienė, „Lietuvių populiariosios muzikos ištakos. Kauno mažosios scenos artistai, XX a. 3–4 deš.”, in: Lietuvos muzikos paveldo tyrimai: valstybingumo idėjos ir religinis paveldas, sud. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė, Kaunas, 2019, p. 34.
- ↑ R. Skudienė, „Kauno mažosios scenos artistai”, in: Lietuvos muzikos istorija. Kn. 2. Nepriklausomybės metai, 1918-1940, sud. Algirdas Jonas Ambrazas, Vilnius, 2009, p. 227.
- ↑ L. Melnikas, Lietuvos žydų muzikinio paveldo pėdsakais, Vilnius, 2008, p. 123.
- ↑ L. Melnikas, Lietuvos žydų muzikinio paveldo pėdsakais, Vilnius, 2008, p. 128.
- ↑ R. Skudienė, „Kauno mažosios scenos artistai” p. 228.
- ↑ „Dainininko Danieliaus Dolskio kapas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2014-11-07.
- ↑ http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2007/11/21/kult_06.html Archyvuota kopija 2019-08-22 iš Wayback Machine projekto. Paminklas D. Dolskiui
