Daniel Day-Lewis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Daniel Day-Lewis
Daniel Day-Lewis 2007.jpg
Tikras vardas Daniel Michael Blake Day-Lewis
Šalis Flag of the United Kingdom.svg Jungtinė Karalystė
Gimė 1957 m. balandžio 29 d. (61 metai) Londonas, Anglija
Žymesni vaidmenys
Bilas „Skerdikas“ Katingas
Niujorko gaujos“, 2002 m.
Danielis Plainvju
Bus kraujo“, 2007 m.
Abraomas Linkolnas
Linkolnas“, 2012 m.
Apdovanojimai
1989 m. – „Oskaras“, BAFTA – Geriausias aktorius („Mano kairė koja“)
2002 m. – BAFTA, SAG apdovanojimas – Geriausias aktorius („Niujorko gaujos“)
2007 m. – „Oskaras“, „Auksinis gaublys“, BAFTA, SAG apdovanojimas – Geriausias aktorius („Bus kraujo“)
2012 m. – „Oskaras“, „Auksinis gaublys“, BAFTA, SAG apdovanojimas – Geriausias aktorius („Linkolnas“)

Danielis Maiklas Bleikas Dei-Luisas (angl. Daniel Michael Blake Day-Lewis; g. 1957 m. balandžio 29 d.) – Anglijos aktorius. Turi Britanijos ir Airijos pilietybes.

Aktorius pasižymi atsidavimu įsikūnydamas į savo vaidmenis.[1][2] Jis dažnai visiškai įsijaučia į veikėją iki baigiama filmuoti, net jeigu tai neigiamai paveikia jo sveikatą.[3] Jis taip pat žinomas kaip vienas išrankiausių kino pramonės aktorių, su didelėmis pertraukomis nuo 1998 m. vaidinęs vos penkiuose filmuose.[3]

Vienas iš labiausiai pripažintų savo kartos aktorių. Už savo vaidmenis jis pelnė daugybę apdovanojimų, taip pat ir tris „Oskarus“ geriausio aktoriaus kategorijoje, ir kol kas Dei-Luisas yra vienintelis aktorius, šioje kategorijoje laureatu tapęs tris kartus.[4] Dei-Luisas taip pat turi keturis BAFTA, po tris „Ekrano aktorių gildijos“ ir „Kritikų pasirinkimo“, po du „Auksinio gaublio“ ir „Satellite“ apdovanojimus.

Jaunystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1957 m. Danielis Dei-Luisas gimė Londone poeto Sesilio Dei-Luiso (Cecil Day-Lewis) ir aktorės Džilės Balkon (Jill Balcon) šeimoje. Danielio tėvas Sesilis buvo anglų ir airių kilmės, gimė Airijoje, Lyšo grafystėje. Anglijoje Danielio tėvas ėmė gyventi nuo dvejų metų, vėliau tapo Jungtinės Karalystės karalienės rūmų poetu. Danielio motina buvo žydė, o jo senelių iš motinos pusės šeimos atsikėlė į Angliją iš Latvijos ir Lenkijos.[5] Jo senelis iš motinos pusės, seras Maiklas Balkonas (Sir Michael Balcon), buvo žymi britų kino istorijos figūra, vadovavo kino studijai „Ealing Studios“. Kai Danieliui buvo dveji, šeima persikėlė į Krūms Hilą Grinviče, į pietus nuo Londono, kur Danielis Dei-Luisas užaugo su savo vyresniąja seserimi Tamasina Dei-Luis. Ji tapo dokumentinių filmų kūrėja.[6]

Kol Dei-Luisas gyveno Grinviče, jį dažnai užgauliodavo vietiniai vaikai, nes jis iš dalies buvo žydų kilmės ir kilęs iš aukštuomenės .[7] Danielis gerai išmoko kalbėti vietine tartimi, perėmė vietines manieras ir pats tai laiko savo pirmąja įtikinančia vaidyba.[7][8] Paauglystėje jis mėgo pažeidinėti įstatymus vagiliaudamas ar darydamas kitokius smulkius nusikaltimus.[8][9]

1968 m. jo tėvai suvokdami, kad sūnaus elgesys pasidarė nebevaldomas, išsiuntė jį į savarankišką Sevenoukso mokyklą Bedeilse, Kente, kur jam teko apsigyventi bendrabutyje.[9] Mokyklos jis nekentė, tačiau susidomėjo dailidės amatu, vaidyba ir žvejyba. Neapykanta mokyklai vis augo, tad po dvejų metų jis buvo perkeltas į kitą savarankišką mokyklą Petersfilde (Hempšyras), kurią taip pat lankė ir jo sesuo. Mokykla atrodė laisvesnė ir kūrybiškesnė.[9] Netrukus, jau būdamas keturiolikos, Danielis suvaidino chuligano vaidmenį filme „Sekmadienis, prakeiktas sekmadienis“ (Sunday Bloody Sunday). Jis šį nutikimą įvardija kaip „rojų“, nes jam buvo sumokėta £2 už tai, kad jis apgadintų prabangias mašinas, pastatytas šalia vietinės bažnyčios.[6]

1975 m. palikus Bedeilsą (Bedales) jo maištingumas pamažu atlėgo. Be to, jis turėjo nuspręsti, kokios karjeros nori siekti. Nors Dei-Luisas jau buvo pasižymėjęs kaip artistas Londono Nacionaliniame jaunimo teatre, jis pateikė prašymą dirbti baldžiaus mokiniu, tačiau jo nepriėmė, nes neturėjo patirties.[9] Vėliau jis buvo priimtas į Bristolio „Old Vic“ teatro mokyklą, kurią lankė trejus metus, po to pagaliau žengė ir į paties „Old Vic“ teatro sceną.[9]

Karjera[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XX a. IX dešimtmetis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Devintajame XX a. dešimtmetyje Dei-Luisas dirbo teatre ir televizijoje, taip pat ir BBC serialuose „Frost in May“ ir „How Many Miles to Babylon?“. Praėjus vienuolikai metų po jo kino debiuto, Dei-Luisas tęsė karjerą kine ir suvaidino nežymų Kolino vaidmenį filme „Gandis“, kur jis užgauliojo pagrindinį filmo veikėją ir užtai buvo išbartas motinos. 1982 m. atliko itin pasisekusį vaidmenį pjesėje „Another Country“. Kitais metais jam atiteko pirmojo kapitono padėjėjo vaidmuo filme „The Bounty“, po kurio jis prisijungė prie „Royal Shakespeare Company“ ir atliko Romeo bei Fluto vaidmenis pjesėse „Romeo ir Džuljeta“ ir „Vasarvidžio nakties sapnas“.[9]

1985 m. Dei-Luisas vaidino homoseksualą filme „My Beautiful Laundrette“. Veiksmas vyksta 9-ajame dešimtmetyje, kai Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė buvo Margareta Tečer. Daugiau publikos dėmesio sulaukė suvaidinęs filme „A Room with a View“ (1986 m.). 1987 m. Dei-Luisas atliko pagrindinį vaidmenį Milano Kunderos filme „Nepakeliamas būties lengvumas“, kuriame taip pat vaidino Lena Olin ir Džiuljeta Binoš. Jis vaidino Čekijos chirurgą, kurio hiperaktyvus, tik seksualiniais santykiais paremtas gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai jis pamilsta moterį. Filmuojant aštuonis mėnesius jis pramoko kalbėti čekiškai ir pirmąkart atliko vaidmenį iki filmavimo pabaigos.[9]

Nepriekaištinga veikėjo Krisčio Brauno vaidyba 1989 m. Džimo Šeridano filme „Mano kairė koja“ jam pelnė daug apdovanojimų, taip pat ir pirmąjį „Oskarą“. Vaidmeniui jis ruošėsi dažnai lankydamasis Sandymount School Clinic klinikoje Dubline, kur jis susibendravo su vienu kitu neįgaliuoju, iš kurių keletas buvo nebyliai.[10] Visą filmavimą jis buvo atsidavęs savo vaidmeniui[9] Paralyžiuotu žmogumi likdavo ne tik filmuojamas, bet ir už kadro; kadangi jis likdavo sėdėti vežymėlyje, filmavimo grupė turėdavo jam padėti judėti, jiems tekdavo kartu su vėžimėliu jį perkelti per apšvietimo laidus, o tai juos itin nervindavo. Visi šie suvaržymai turėjo Dei-Luisui padėti įsijausti į Brauno vaidmenį.[8]

1989 m. Dei-Luisas sugrįžo į teatro sceną dirbti su Ričardu Eiru (Richard Eyre) Londono nacionalinio teatro pjesėje „Hamletas“, bet nualpo viduryje scenos, kurioje Hamletas pirmąkart išvysta savo tėvo šmėklą.[9] Jis ėmė nevaržomai kūkčioti, tad jį pakeitė Džeremis Nortamas (Jeremy Northam), kuris dar ir sulaukė atsistojusių žiūrovų ovacijų. Sklido gandai, kad jis pamatė savo paties tėvo šmėklą,[9] o tai patvirtino britų įžymybių pokalbių laidoje „Parkinson“.[11] Po šio nutikimo Dei-Luisas daugiau nebegrįžo į teatro sceną.[11]

XX a. X dešimtmetis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1992 m., praėjus trejiems metams po laimėto „Oskaro“ apdovanojimo, pasirodė „Paskutinis mohikanas“. Buvo paviešinta informacija apie tai, kaip Dei-Luisas rengėsi vaidmeniui; jis griežtai laikėsi fizinių treniruočių grafiko ir išmoko išgyventi miškuose, kur jo veikėjas stovyklaudavo, medžiodavo ir žvejodavo.[9] Jis netgi visuomet nešiojosi šautuvą ir išmoko dirti gyvūnams odą.[9][12]

Jam vėl teko dirbti su Džimu Šeridanu filme „Vardan tėvo“, kur jis suvaidino Džerį Konloną, vieną iš Gildfordo ketverto narių, kuriuos Laikinoji Airijos respublikonų armija (IRA) neteisingai apkaltino Gildfordo barų sprogdinimais ir nuteisė. Jis numetė daug svorio, kartkartėmis imdavo kalbėti Šiaurės Airijos akcentu ir tam tikrą laiką praleido kalėjimo kameroje.[12] Be to, jis pareikalavo kūrybinės grupės, kad šie aplietų jį šaltu vandeniu ir iškeiktų.[12]

1993 m. vaidino Martino Skorsezės filme „Nekaltybės amžius“. Jis du mėnesius vaikščiojo Niujorko gatvėmis šaltu oru, dėvėdamas XIX a. 8-ojo dešimtmečio aristokratiškus drabužius ir cilindrą.[13]

1996 m. Dei-Luisas vaidino filme „Salemo raganos“ (The Crucible – 'išmėginimas', 'tiglis (didelis katilas)'). Filmuodamasis susipažino su būsimąja žmona, scenarijaus autoriaus dukterimi Rebeka Miler.[14] Vėliau jis Džimo Šeridano filme „Boksininkas“ vaidino buvusį boksininką, neseniai išėjusį iš kalėjimo.

Dei-Luisas 2005 m.

Po šio filmo Dei-Luisas trumpai pasitraukė iš vaidybos ir grįžo prie savo senos aistros – dailidės amato.[15] Jis išsikėlė į Florenciją Italijoje, kur susidomėjo batsiuvyste ir netgi tapo batsiuvio mokiniu.[9]

XXI a. I dešimtmetis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Į kino ekranus grįžo su filmu „Niujorko gaujos“ (2002 m.), vaidindamas nusikaltėlių gaujos lyderį Viljamą „Skerdiką“ Katingą. Dei-Luisas mokėsi pas mėsininką, o per filmavimo pertraukas visada tebevaidindavo „Skerdiką“ ir netgi kalbėdavo Niujorko akcentu.[9] Šis vaidmuo jam atnešė trečiąją „Oskaro“ nominaciją.

Po filmo „Niujorko gaujos“ , Dei-Luiso žmona režisierė Rebeka Miler pasiūlė jam pagrindinį vaidmenį filme „Baladė apie Džeką ir Rožę“, kur jis vaidino mirštantį vyrą, besigailintį, kaip susiklostė jo gyvenimas. Filmuodamasis jis nusprendė gyventi atskirai nuo savo žmonos, kad geriau įsijaustų į vaidmenį.[6]

Daniel Day-Lewis BAFTA apdovanojimuose, 2008 m.

2007 m. jis vaidino Polo Tomo Andersono filme „Bus kraujo“. Už vaidmenį šiame filme pelnė antrąjį geriausio pagrindinio vaidmens aktoriaus „Oskaro“ apdovanojimą. Vėliau Danielis Dei-Luisas vaidino Robo Maršalo miuziklo adaptacijoje „Devyni“ (2009 m.), kurią režisavo Gvidas Kontinis.

XXI a. II dešimtmetis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2012 m. nusifilmavo istorinėje Stiveno Spilbergo dramoje „Linkolnas“. Ruošdamasis vaidmeniui Dei-Luisas perskaitė daugiau kaip 100 knygų apie Abraomą Linkolną ir ilgai dirbo su grimuotoja, kad atrodytų kuo panašesnis į šį XIX amžiaus JAV prezidentą. 85-ojoje „Oskarų“ teikimo ceremonijoje jis pelnė trečiąjį apdovanojimą. Po šio filmo jis pasakė, kad pasitraukia iš vaidybos meno neapibrėžtam laikui manydamas, jog nesugebės suvaidinti geriau nei „Linkolne“.[16]

Asmeninis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dei-Luisas susitikinėjo su prancūzų aktore Isabele Adženi. Santykiai truko šešerius metus,[17] bet juodu galiausiai išsiskyrė. Jųdviejų sūnus Gabrielius Keinas Dei-Luisas gimė 1995 m. Niujorke, praėjus keliems mėnesiams po jųdviejų išsiskyrimo.

1996 m. filmuojant „Salemo raganas“ (The Crucible), jis susipažino su scenarijaus autoriaus dukterimi Rebeka Miler[17] ir tais pačiais metais jie susituokė. Pora susilaukė dviejų sūnų – Ronano Kelo Dei-Luiso (g. 1998) ir Kešelio Bleiko Dei-Luiso (g. 2002). 1993 m. Dei-Luisui buvo suteikta Airijos pilietybė. Jis taip pat turi ir Britanijos pilietybę.

Filmografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kinas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daniel Day-Lewis 2008 m.
Metai Pavadinimas lietuvių kalba Pavadinimas originalo kalba Vaidmuo
1971 Sunday Bloody Sunday Chuliganas
1982 Gandis Gandhi Kolinas
1984 The Bounty Džonas Fraeris
1985 My Beautiful Laundrette Džonis
A Room with a View Sesilis Vaisas
1986 Nanou Makso
1988 Nepakeliamas būties lengvumas The Unbearable Lightness of Being Tomas
Žvaigždėtai dryžuota Stars and Bars Hendersonas Dorsas
1989 Eversmile, New Jersey Dr. Fergusas Okonelis
Mano kairė koja My Left Foot Kristis Braunas
1992 Paskutinis mohikanas The Last of the Mohicans Sakalo akis (Natanielius Po)
1993 Nekaltybės amžius The Age of Innocence Niulandas Arčeris
Vardan tėvo In the Name of the Father Džeris Konlonas
1996 The Crucible Džonas Proktoras
1997 Boksininkas The Boxer Denis Flinas
2002 Niujorko gaujos Gangs of New York Viljamas „Bilas Skerdikas“ Katingas
2005 Baladė apie Džeką ir Rožę The Ballad of Jack and Rose Džekas Sleivinas
2007 Bus kraujo There Will Be Blood Danielius Plainvju
2009 Devyni Nine Gvido Kontini
2012 Linkolnas Lincoln Abraomas Linkolnas

Televizija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Metai Pavadinimas Vaidmuo Pastabos
1980 Shoestring DJ Serija „The Farmer Had a Wife“
1981 Thank You, P.G. Wodehouse Psmith TV filmas
Artemis 81 Library Student
1982 How Many Miles to Babylon? Alex
Frost in May Archie Hughes-Forret Serija „Beyond the Glass“
1983 Play of the Month Gordon Whitehouse Serija „Dangerous Corner“
1985 My Brother Jonathan Jonathan Dakers TV filmas

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Gritten, David. "Daniel Day-Lewis: the greatest screen actor ever?", 2013-02-22. Nuoroda tikrinta 2013-02-15.
  2. Parker, Emily. „Sojourner in Other Men’s Souls“. The Wall Street Journal.
  3. 3,0 3,1 Herschberg, Lynn. „The New Frontier’s Man“ New York Times Magazine.
  4. „Daniel Day-Lewis makes Oscar history with third award“'. BBC News. Nuoroda tikrinta 2013-05-17.
  5. Jackson, Laura (2005). Daniel Day-Lewis: the biography. Blake. ISBN 1-85782-557-8.
  6. 6,0 6,1 6,2 Segal, David. „Daniel Day-Lewis, Behaving Totally In Character“. The Washington Post, 2005-03-31.
  7. 7,0 7,1 Corliss, Richard and Carrie Ross Welch. „Dashing Daniel“ Time, European Edition, 1994-03-21.
  8. 8,0 8,1 8,2 Jenkins, Garry. Daniel Day-Lewis: The Fires Within St. Martin’s Press, 1994, ASIN B000R9II4O
  9. 9,00 9,01 9,02 9,03 9,04 9,05 9,06 9,07 9,08 9,09 9,10 9,11 9,12 9,13 Wills, Dominic, „Daniel Day-Lewis Biography“. 'Tiscali UK.
  10. Anthony J. Jordan (2008). The Good Samaritans – Memoir of a Biographer. Westport Books. ISBN 978-0-9524447-5-6.
  11. 11,0 11,1 „Parkinson“. 35 sezonas. 2006-03-25.
  12. 12,0 12,1 12,2 „Daniel Day-Lewis“. Turner Classic Movies. Nuoroda tikrinta 2010-01-07. 
  13. „Daniel Day-Lewis“. Hello!. Nuoroda tikrinta 2010-01-07. 
  14. „Daniel Day-Lewis | Ryder's Romances Winona's long list of loves lost | MSN Arabia Photo Gallery“. Arabia.msn.com. Nuoroda tikrinta 2011-12-09. 
  15. „Daniel Day-Lewis“. AskMen. Nuoroda tikrinta 2010-01-07. 
  16. http://movies.ndtv.com/hollywood/daniel-day-lewis-wants-break-from-acting-337635
  17. 17,0 17,1 Gritten, David. "Daniel Day-Lewis: the greatest screen actor ever?", 2013-02-22. Nuoroda tikrinta 2013-02-25.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.