Džibučio geografija
Džibučio geografija – Džibučio Respublikos gamtinių sąlygų aprašymas.
Padėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Džibutis išsidėstęs šiaurės rytų Afrikoje, Somalio pusiasalio šiaurinėje dalyje, prie Indijos vandenyno. Šiaurėje ribojasi su Eritrėja (sausumos sienos ilgis 125 km), iš vakarų supa Etiopija (342 km), pietryčiuose siekia Somalį (61 km). Bendras sausumos sienų ilgis – 528 km.[1]
Iš rytų skalauja Indijos vandenyno Adeno įlanka, įsiterpianti gilyn į Džibutį kaip Tadžuros įlanka, o šiaurėje pereinanti į Bab al Mandebo sąsiaurį, kuris jungia su Raudonąja jūra. Pakrantės ilgis – 314 km.[1] Krantai mažai vingiuoti.[2] Pakrantėse yra keletas nedidelių salų: Dumeros salos (ginčytinos su Eritrėja), Muša, Sebos (Septynių Brolių), Maskali ir kt. salelės.
Paviršius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Džibučio paviršius kalnuotas – būdingi lygiagretūs kalnų masyvai, lavos plynaukštės ir užgesusių ugnikalnių kūgiai.[3] Šiaurinę šalies pusę užima Danakilių kalnų pakraštys su užgesusiu Musa Ali ugnikalniu (2021 m, aukščiausia šalies vieta),[1] piečiau pereinantis į Mablos bei Godos kalnus. Centrinę šalies dalį užima gili tektoninė Afarų įduba (iki -155 m), kurioje iškilę dar keli kalnagūbriai. Pietinė dalis taip pat kalnuota – Arėjaus kalnai, Dagueno kalnai, Buros kalnai. Pietvakariuose plyti vid. 560 m plynaukštė Didžioji Bara, kur driekiasi dykumos. Kiti ugnikalniai – Ardukoba, Manda Inakiras (aktyvūs).
Būna žemės drebėjimų.
Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Džibutyje vyrauja atogrąžų žemyninis klimatas. Šalyje ištisus metus karšta ir sausa. Vidutinė mėnesio temperatūra laikosi tarp 27 ir 32 °C,[3] o kartais gali pakilti virš 45 °C.[4] Per metus kritulių iškrinta nuo 127 mm (sostinėje) iki 380 mm (kalnuose).[2] Pakrantėse dažniausiai lyja lapkritį–kovą (tuo metu neretas rūkas), žemyne – balandį–spalį. Dažnos ilgos sausros.
Hidrografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuolatinių upių šalyje nėra, tik vadžiai. Telkšo pora druskingų ežerų – Abės ežeras (Etiopijos pasienyje) ir Asalio ežeras (Afarų įdubos dauboje).
Gyvoji gamta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Džibutyje būdingi akmeningų pusdykumių ir dykumų kraštovaizdžiai. Auga kserofitiniai krūmynai bei žolynai (akacijos, egiptiniai dykriai, senegalijos, hifenės). Šiaurinė ir vakarinė šalies pusės patenka į Danakilių dykumą. Kiek vešlesnė augalija randama Godos kalnuose.
Miškingumas (2018 m.) – 0,2 %.[1]
Gyvūnija palyginti negausi, prisitaikiusi prie sausringo klimato: šakalai, hienos, leopardai, servalai, karakalai, vamzdžiadančiai, medlaižiai, gazelės, dukeriai, oriksai, kudu, kiškiai, pavianai. Pakrantėse lankosi banginiai, delfinai, diugoniai. Iš paukščių būdingi stručiai, flamingai, ibiai, pelikanai, gandrai, įvairūs grifai, ereliai, suopiai.
Saugomos teritorijos užima 1,57 % Džibučio sausumos (344 km²) bei 0,17 % jūrų akvatorijos.[5] Yra 3 nacionaliniai parkai: Dajaus miško nacionalinis parkas (įsteigtas 1939 m.), taip pat Džibučio ir Jobokio nacionaliniai parkai. Yra vienas Ramsaro konvencijos objektas – Haramuso-Lojados šlapynė (30 km²).[2]
Pagrindinės ekologinės problemos: vandens stygius ir tarša, dykumėjimas, miškų kirtimas, gyvosios gamtos nykimas.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Djibouti, The World Factbook, CIA.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Džibutis: gamta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
- ↑ 3,0 3,1 Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 134
- ↑ „Djibouti Climate Normals 1961–1990“. National Oceanic and Atmospheric Administration.
- ↑ Djibouti, Protected Planet
| |||||