Džafaras al Sadikas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Džafaras al Sadikas
Ja'far.png
Džafaro as Sadiko vardo kaligrafija
Gimė: apie 699703 m.
Medina
Mirė: 765 m.
Medina
Palaidotas: Al Baki kapinės
Tautybė: arabas
Tėvas: Muhamedas al Bakiras
Religija: islamas
Pareigos: imamas

Džafaras as Sadikas (arab. ابو عبد الله جعفر بن محمد الصادق = Abū ʿAbd Allāh Ǧaʿfar ibn Muḥammad aṣ-Ṣādiq, apie 700765 m.) – VIII a. arabų kalifato veikėjas, šiitų tradicijoje šeštasis imamas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Abu Abdula Džafaras ibn Muhamedas, pramintas „Patikimuoju“ (al-Sadiq), buvo penktojo šiitų imamo Muhamedo al Bakiro sūnus ir kalifo Ali vaikaitis. Jo motina buvo pirmojo kalifo Abu Bakro vaikaitė. Jis gimė apie 699−703 m. Medinoje. Mokėsi vadovaujamas tėvo Muhamedo ir senelio, ketvirtojo imamo Zeino al Abidino. Po tėvo mirties apie 735 m. jis tapo šiitų šeštuoju imamu. Džafaras tapo vienu iš labiausiai to meto išsimokslinusių arabų Korano, sunų ir teisės klausimais. Jo teisės sprendimai kartais vertinami lygiagrečiai keturioms pagrindinėms sunitų mokykloms. Du iš pagrindinių sunitų teisės sistemų kūrėjų, Abu Hanifa ir Malikas ibn Anasas, buvo tarp Džafaro mokinių. Tarp kitų mokinių buvo Vasilas ibn Ata, mutazilitų mokyklos kūrėjas, ir alchemikas Džabiras ibn Hajanas, Europoje geriau žinomas vardu Geberis.

Džafarui būnant imamu 740 m. kilo Zeido ibn Ali sukilimas prieš Omejadus, 747 m. kilo Abasidų šalininkų sukilimas prieš Omejadus ir 762 m. Alidų šalininkų sukilimas prieš Abasidus. Džafaras atsisakė kištis į politinius įvykius, nors daug kur minima, kad Abasidų sukilimo metu jam siūlyta tapti kalifu. Vėlesnėje šiitų istoriografijoje Džafaras laikomas neabejotinu to meto šiitų imamu, tačiau nėra žinių, kad jis pats būtų juo save pristatęs. Tikima, kad Džafaras reikšmingai prisidėjo įtvirtinant šiizmo principus, kuriuos iškėlęs buvo jo tėvas: nas principą, teigiantį, kad teisėtas imamas turi būti patvirtintas įpėdiniu prieš tai buvusio imamo, ilm principą, teigiantį, kad teisingasis imamas turi pasižymėti giliomis, tarp jų ir antgamtinėmis laikomomis, žiniomis, takija principą, teigiantį, kad pavojingomis aplinkybėmis tikintysis gali nuslėpti savo tikėjimą. Manoma, kad Džafaras praplėtė principą valaja, ištikimybės Mahometo giminei principą, kuris įsitvirtino šiizme. Jis skelbė, kad Koranui prieštaraujantys hadisai turi būti atmesti.

Po skilimo tarp kalifais įsitvirtinusių Abasidų ir Alidų šalininkų Džafaras buvo laikomas pirmųjų pavojingu konkurentu dėl politinės valdžios ir buvo kelis kartus įkalintas. Jis mirė 765 m. gruodį Medinoje. Jo šalininkai įsitikinę, kad jis buvo nunuodytas. Palaidotas Al Baki kapinėse prie Pranašo mečetės Medinoje. Po jo mirties kilo ginčas, ką laikyti sekančiu teisėtu šiitų imamu. Viena grupė (vėliau izmailitai) tvirtino, kad tai buvo jo vyriausiasis sūnus Izmailas, kuris mirė anksčiau už tėvą Džafarą. Sekančiu imamu ši grupė laikė Izmailo vyriausiąjį sūnų. Kita grupė (vėliau imamitai) laikėsi nuomonės, kad sekančiu imamu yra jaunesnis Džafaro sūnus Musa al Kazimas. Šis nuomonės skilimas tarp šiitų egzistuoja iki šių laikų.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]