Chiliazmas
Chiliazmas, milenarizmas (lot. millenarium – 'tūkstantmetis') – bendras terminas, kuriuo įvardijami religiniai ir socialiniai krikščionybės judėjimai, anot kurių, netrukus įsiviešpataus tūkstantmetė Dievo karalystė Žemėje,[1] religinis mokymas apie ją.[2]
Chiliazmo ištakos – mesianistinės judėjiškosios sampratos.[1] Mokymas grindžiamas Naujuoju Testamentu, ypač Apreiškimo Jonui knyga.[1] Joje pasakojama apie Jėzaus Kristaus sugrįžimą (paruziją) ir jo karaliavimą Žemėje, truksiantį tūkstantį metų[1] (prieš laikų pabaigą).[2] Chiliazmą propagavo dalis ankstyvosios krikščionybės rašytojų, įskaitant Irenėją Lionietį, Justiną, Origeną, Ipolitą, gnostikai.[1] Visuotinio Bažnyčios pripažinimo jų mokymas nesusilaukė, o 313 m. paskelbus Milano ediktą, prarado svarbą.[2] Visgi jų pažiūros neretai tapdavo idėjų šaltiniu vėlesnių amžių religiniams ir socialiniams judėjimams, kaip antai anabaptistams, adventistams, Jehovos liudytojams, mormonams.[1]
XII a. chiliazmą suaktualino Joakimas Fiorietis.[2] Nors Bažnyčia jo mokymo nepripažino, jis paveikė dalį pranciškonų atšakų.[2] Anglijos ir Šiaurės Amerikos protestantų bažnyčiose pasklido, pradedant XVII a.[2]