Cheminė technologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Cheminė technologija – mokslas, tiriantis cheminius procesus, kuriais iš įvairių žaliavų gaunami vartojimo produktai ir gamybos priemonės. Atsirado XVIII a. II pusėje, pradėjus tobulinti neorganinių rūgščių, jų druskų ir šarmų gamybą, ieškoti naujų šių medžiagų gamybos būdų.

Cheminės technologijos raida Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje pradžia laikoma 1922 m. Tada Vilniaus universitete įkurta katedra (vadovavo Viltoldas Kraševskis), Lietuvos universitete – organinės chemijos technologijos katedra (vedėjas Jonas Šimkus), vėliau – neorganinės chemijos technologijos katedra (vedėjas Pranas Jodelė); 1930 m. šios Vytauto Didžiojo universiteto katedros sujungtos į cheminės technologijos katedrą.

Chemikai technologai tyrė Lietuvos mineralines žaliavas ir jų panaudojimą statybinėms medžiagoms gaminti (Pranas Jodelė, Adolfas Damušis), durpynus (Jurgis Vidmantas). Susikūrus VU Chemijos fakultetui, 1949 m. įkurta techninės chemijos katedra (19531960 m. sujungta su kitomis katedromis; 1960–1971 m. katedra).

Vilniaus universitete 6-to dešimtmečio pradžioje ištirta tirpiųjų druskų išskyrimas iš dolomitų, Stoniškių opokos ir Šlavės upelio molis, kurie panaudoti mineralinėms alyvoms ir aliejui gryninti. Tirtas bitumų išskyrimas ir sausoji distiliacija (Elena Čižiūnaitė, Jeronimas Kudaba).

Tyrimai daromi Kauno politechnikos instituto fakultete. Patobulinta mėsos gamybos su kraujo priedais technologija (Jonas Vitkus). Sukurta miltinių gaminių su sausomis išrūgomis gamybos technologija (Skolastika Sūdžienė). Ištirta fermentinių sūrių su mikroelemantais gamyba (Juozas Bernatonis). Ištirta vietinių rišamųjų medžiagų gamybos technologija (Julius Mituzas, Vladas Sližys).