Pereiti prie turinio

Cerebrinis paralyžius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Cerebrinis paralyžius
ICD-10G80
ICD-9343
LigųDB2232

Cerebrinis paralyžius – bendra sąvoka, apimanti daugybę neprogresuojančių smegenų veiklos disfunkcijų.[1][2]Tai nuolatinis judesių ir padėties sutrikimas, atsirandantis dėl smegenų dalies sutrikusio funkcionavimo arba nepakankamo smegenų išsivystimo. Cerebrinis paralyžius vaiką gali ištikti iki gimimo, per gimdymą ar ankstyvoje vaikystėje, tai yra prieš smegenims subręstant iki tam tikro lygio.[3]Paprastai pažeidžiama ta smegenų dalis, kuri  valdo raumenis ir tam tikrus judesius. Sutrinka nervinių impulsų perdavimas iš smegenų žievės į raumenis. Cerebrinis paralyžius pažeidžia maždaug vieną iš 400 vaikų. Nėra dviejų panašių CP atvejų, o pati sąvoka apima daugybę sutrikimų – nuo vos pastebimų iki labai didelių.

Cerebrinio paralyžiaus tipai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Spazminis (sustingęs) – dažniausiai pasitaikanti cerebrinio paralyžiaus forma, atsirandanti dėl smegenų žievės pažeidimo. Šio tipo cerebriniu paralyžiumi sergantiems asmenims būdinga sustingę raumenys ir riboti sąnarių judesiai.[4][5]Spazminiui tipui būdingos būklės:

  • hemiplegija – būklė, kai pažeista viena kūno pusė;
  • diplegija – būklė, kai kojos pažeidžiamos stipriau nei rankos;
  • tetraplegija – būklė, kai pažeidžiamos ir kojos, ir rankos.

Atetozinis – kai pažeidžiami pagrindiniai rankų mazgai. Jis pasireiškia greitu pakaitinių raumenų išglebimu ir įsitempimu, ir tai lemia nevalingus judesius. Sergantiems dažnai pasireiškia ir klausos sutrikimų. Aplinkiniams  gali būti sunku suprasti šiuo tipu sergančių žmonių kalbą, nes jiems sunku valdyti liežuvį, kvėpavimą ir balso stygas.

Ataksinis – retas sutrikimas, kurį lemia galvos smegenų dalies – smegenėlių – pažeidimas. Žmonės, turintys šį sutrikimą, sunkiai išlaiko pusiausvyrą ir prastai orientuojasi erdvėje. Taip pat, jiems gali drebėti rankos ir trūkčioti kalba.[6]

Kadangi, CP poveikis labai skirtingas, paralyžiaus tipą dažnai sunku diagnozuoti, be to, daugeliui žmonių būdingas kelių tipų cerebrinio paralyžiaus derinys. Taip pat sunku numatyti, kokią įtaką sutrikimas turės tolimesnei vaiko raidai. Cerebrinis paralyžius nėra progresuojantis sutrikimas, tačiau, vaikui augant,  kai kurie ligos simptomai gali darytis vis pastebimesni. Sutrikimas neišgydomas. Parinkti tinkami kūno padėties žaidimai ankstyvajame amžiuje ir fizioterapija gali akivaizdžiai pagerinti vaiko laikyseną ir gebėjimą valdyti savo raumenis.[7]

Vaikų sergamumo cerebriniu paralyžiumi tendencijos išsivysčiusiose šalyse yra panašios. Cerebrinio paralyžiaus paplitimas Vakarų Europos šalyse pastarąjį dešimtmetį yra gana stabilus ir sudaro apie 2-2,5 atvejų tūkstančiui gimusiųjų. Tobulėjant medicinos paslaugoms, sergamumas cerebriniu paralyžiumi mažėjo, tačiau XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje – devintojo pradžioje susirgimų skaičius išaugo. Akušerinės ir neonatologinės pagalbos tobulėjimas sąlygojo išgyvenančių neišnešiotų naujagimių skaičiaus didėjimą. Cerebrinio paralyžiaus paplitimas 1950 metais buvo apie 2,5 tūkstančiui naujagimių, po 15 metų skaičius sumažėjo iki 1,5. Šiuo metu cerebrinio paralyžiaus paplitimo dažnis yra 2 tūkstančiai atvejų per metus. Šiuos pokyčius nulemia mažas gimimo svoris, kuris siekia nuo 500 iki 1500 g, kai naujagimiai išgyveną. [5]  75 proc. neišnešiotų naujagimių, gimusių tarp 24 ir 28 savaitės, išgyvena, tačiau 25 proc. turi žymių raidos sutrikimų, apie 11 proc. naujagimių  diagnozuojamas cerebrinis paralyžius.[8]

Atsiradimo priežastys

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Cerebrinis paralyžius atsiranda dėl galvos smegenų pažeidimo nėštumo laikotarpiu, per gimdymą arba per pirmus septynerius metus po gimdymo Viena dažniausių cerebrinio paralyžiaus priežąsčių – neišnešiotumas.[9] Kitos cerebrinio paralyžiaus priežastys:

  • motinos turimos (persirgtos) infekcijos pirmąsias kelias nėštumo (vaisiaus vystymosi) savaites (pvz., raudonukė, toksoplazmozė, ar kt. sukelta infekcija);
  • vaisiaus smegenų formavimosi sutrikimai nėštumo laikotarpiu;
  • komplikuotas ar priešlaikinis gimdymas;
  • naujagimystės periodo sutrikimai – smegenų kraujosrūvos , smegenų pažeidimas, esant nepakankamam jų aprūpinimui deguonimi, stipri gelta;
  • per pirmus gyvenimo metus – sunkios galvos traumos, persirgtos centrinės nervų sistemos ligos (meningitai, encefalitai) ir kt.;
  • genetinės ligos, net jei abu tėvai yra visiškai sveiki.

Gydytojai ir pedagoginę specializaciją turintys psichologai atlieka svarbų vaidmenį įvertinant vaiko, sergančio cerebriniu paralyžiumi, poreikius ir parengia pagalbos vaikui planą bei padeda jį įgyvendinti. Pagalbos būdai:

  • kalbos ir kalbos padargų lavinimas;
  • darbo terapijos/ fizioterapijos taikymas;
  • judesių lavinimas (kineziterapija);
  • botulino toksino A skyrimas;
  • smulkiosios motorikos lavinimas ( ergoterapija );
  • Boobath terapija tai yra pagalbą vaikams, sergantiems cerebriniu paralyžiumi. Ši terapija apima kompleksinę visumą - tai yra fizioterapiją, ergoterapiją, kalbos ir kalbėjimo terapiją.[10]

Susiję sunkumai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaikas, sergantis cerebriniu paralyžiumi, gali neturėti jokių sunkumų, bet visi specialistai dirbantys su juo turi žinoti ir numatyti galimas problemas – sutrikimus. Galimi sunkumai ir sutrikimai:

  • miego sutrikimas;
  • vidurių užkietėjimas;
  • kalbėjimo ir kalbos supratimo sunkumai;
  • epilepsija;
  • regimojo suvokimo sutrikimas;
  • mokymosi sunkumai- nuo vidutinių iki didelių.[11]

Socialinis integravimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Labai svarbu, kad vaiko ankstyvoji mokyklinė ugdymosi patirtis būtų teigiama ypač tų vaikų, kurie turi negalią. Integravimas ar nuolatinis bendravimas su neturinčiais negalios bendraamžiais gali sustiprinti sergančių vaikų pasitikėjimą savimi ir gerą savijautą įvairiose aplinkose. Savo ruožtu mokymasis kartu su neįgaliais bendraamžiais padeda neturintiems negalios vaikams suprasti kitokius žmones ir padėti jiems prisitaikyti visuomenėje.[12]

Socialinio integravimo būdai:

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • kalbėtis su tėvais;
  • koordinuoti visų specialistų darbą;
  • pritaikyti fizinę aplinką negalią turintiems vaikams;
  • taikyti darbo poromis sistemą;
  • naudoti informacinių technologijų galimybes (pagalbinės priemonės,  programinė įranga, garso ir vaizdo prietaisai).
  • Reikia žinoti, kad kiekvieno didelių fizinių sutrikimų turinčio asmens intelektas gali būti toks pat kaip ir kitų, ir net didesnis už vidutinį.
  1. P. Hallahan Ypatingieji mokiniai. Specialiojo ugdymo įvadas. Alma Littera, 2003 m. p. 403-405
  2. Freeman Miller, Steven J. Bachrach. Cerebral Palsy: A Complete Guide for Caregiving. 1995 m.
  3. Vaikuliginine.lt Cerebrinis paralyzius http://web.vaikuligonine.lt/wp-content/uploads/doc/Vaiko_raida/Cerebrinis-paraly%C5%BEius.pdf
  4. V. East, L.Evans Vienu žvilgsniu. Praktinis vaiko specialiųjų poreikių tenkinimo vadovas. ,-Vilnius, 2008. p. 35-41
  5. Miller, F., Bachrach, S., Lennon, N., O'Neil, M. Cerebral Palsy. 2020m.
  6. Myers, Scott M.; Shapiro, Bruce K.Origins and Causes of Cerebral Palsy: Symptoms and Diagnosis. 1999m.
  7. P. Hallahan Ypatingieji mokiniai. Specialiojo ugdymo įvadas. Alma Littera, 2003 m. p. 403-405
  8. A. Vaikų raidos sutrikimai. Kaunas; 2003. p. 463
  9. Mikulėnaitė L. Kas yra cerebrinis paralyžius? Vilnius; 2003. p. 7–9.
  10. A. Cerebrinis paralyžius: medicininiai, pedagoginiai ir socialiniai aspektai : mokomoji knyga studentams, gydytojams rezidentams, abilitacijos ir reabilitacijos specialistų komandos nariams. Klaipėda; 2011. p. 21–
  11. .N.V Neurologija. Šiauliai; 1999 p. 86-88
  12. V. East, L.Evans Vienu žvilgsniu. Praktinis vaiko specialiųjų poreikių tenkinimo vadovas. ,-Vilnius, 2008. p. 35-41