Carl Nielsen

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Karlas Nilsenas
Carl Nielsen c. 1908 - Restoration.jpg
K. Nilsenas 1908 metais
Gimė: 1865 m. birželio 9 d.
Nørre Lyndelse km., Fiūnas
Mirė: 1931 m. spalio 3 d. (66 metai)
Kopenhaga
Tėvas: Niels Jørgensen (1835–1915)
Motina: Maren Kirstine (1833–97)
Sutuoktinis(-ė): Anne Marie Brodersen (1863−1945)
Vaikai:

Carl August Hansen (1888–1963)
Irmelin Johanne Nielsen (1891–1974)
Anne Marie Frederikke Nielsen (1893–1983)
Hans Børge Nielsen (1895–1956)

Veikla: Kompozitorius
Commons-logo.svg Vikiteka: Carl NielsenVikiteka

Karlas Nilsenas (dan. Carl August Nielsen, 18651931 m.) – XX a. pr. danų kompozitorius, dirigentas. Įvardijamas garsiausiu Danijos klasikinės muzikos kompozitoriumi, ypač pasižymėjo simfoninės muzikos žanre.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karlas Augustas Nilsenas gimė 1865 m. birželio 9 d. Nørre Lyndelse kaime, 15 km į pietus nuo Odensės Fiūno saloje. Jis buvo septintasis iš dvylikos Nilso Jorgenseno ir Maren Kirstin vaikų. Tėvas dirbo namų dažytoju ir buvo muzikantas mėgėjas. 1879 m. K. Nilsenas pradėjo muzikuoti Odensės kariniame orkestre, grojo signaliniu ragu ir alto trombonu. Išėjo grojimu smuiku pamokas pas vietos muzikantą. Grojo styginius kvartetus, mokėsi muzikos teorijos ir grojimo pianinu. Jo talentas buvo pastebėtas Odensėje ir rėmėjai sudarė jam sąlygas nuvykti į Kopenhagą, kur K. Nilsenas įstojo į vietos konservatoriją. Vienu jo rėmėju studijų laikais ir po to buvo mokytojas Klausas Berntsenas, būsimas Danijos ministras pirmininkas. K. Nilsenas 1884−1886 m. metais konservatorijoje mokėsi smuiko, vadovaujamas Valdemar Tofte, teorijos pas J. P. E. Hartmann ir kontrapunkto bei harmonijos pas Orla Rosenhoff. Danija 1863−64 m. buvo pralaimėjusi karą Prūsijai ir praradusi pietines Jutlandijos dalis. Vedamas antivokiškų nuotaikų K. Nilsenas buvo nusistatęs prieš vokiškosios muzikos mokyklos patirtį.

Po mokslų baigimo K. Nilsenas dirbo laisvai samdomu smuikininku, mokytoju, kūrė savas kompozicijas. 1887 m. rugsėjo 17 d. Tivolio salėje pirmą kartą buvo atlikti jo styginių kūriniai, tačiau pats kompozitorius oficialiu savo debiutu laikė 1888 m. sausio 25 d., kai buvo atliktas „Kvartetas styginiams F“. Tais pat metais jis paruošė pirmąjį savo opusą iš siuitos styginiams, kurį dedikavo Orlai Rosenhof. 1889 m. K. Nilsenas užėmė smuikininko vietą Kopenhagos karališkojo teatro kapeloje. Jis nekentė šios savo padėties tarp antrosios eilės smuikininkų, tačiau ji jam garantavo stabilias pajamas beveik 16 sekančių metų. Laimėjęs Ankerio stipendiją 1890 m. rugsėjį K. Nilsenas išvyko į 9 mėnesių turą po Europą, susipažino su europietiškų koncertų repertuaru. Jis gerbė Bacho ir Mocarto muziką, tačiau turėjo rezervuotą nuomonę XIX a. kompozitorių atžvilgiu. Paryžiuje K. Nilsenas susipažino su danų skulptore Ana Marija Brodersen. Po Europą jie keliavo kartu ir susituokė 1891 m. gegužės 10 d. Florencijoje. Grįžęs į Kopenhagą kompozitorius užbaigė savo pirmąją simfoniją. K. Nilseno žmona buvo talentinga menininkė, vėliau užėmusi reikšmingą vietą tarp Danijos skulptorių. Ji buvo nepriklausoma asmenybe ir siekė karjeros vien savo pastangomis. Ilgus laiko tarpus ji praleisdavo kūrybos vietose palikdama K. Nilseną prižiūrėti jų tris mažamečius vaikus. Ši padėtis nelabai tenkino kompozitorių, jis 1905 m. siūlė išsiskirti. Šio laikotarpio K. Nilseno muzika vadinama „psichologine“. Tarp pažymėtinų kūrinių: operos „Saulius ir Dovydas“ (Saul og David) ir „Maskaradas“, „Simfonija Nr. 2“, kantatos „Hymnus amoris“ ir „Søvnen“. Už savo kūrinių atlikimą K. Nilsenas pradėjo gauti papildomų pajamų, jo autoritetas augo.

1901 m. valstybė K. Nilsenui skyrė metinę 800 kronų pensiją, jis galėjo mesti privačias pamokas. Nuo 1903 m. jo kūrinių leidyba rūpinosi „Wilhelm Hansen Edition“, iš kur kompozitorius gaudavo pastovias išmokas. 1904 m. jis su žmona atliko kelionę į Graikiją. Šios kelionės metu sukūrė uvertiūrą „Helios“. Kartais jis būdavo kviečiamas diriguoti karališkajai kapelai ir 1908 m. paskirtas antruoju jos kapelmeisteriu. Šiuo metu kompozitorius publikavo kelis esė apie muziką. Jo dirigavimas buvo giriamas už energiją, bet kartais jis darydavosi atsainus ir įsiveldavo klaidų. Jo muzika buvo paklausi Danijoje, sulaukė dėmesio Švedijoje, tačiau kitur užsienyje buvo beveik niekam nežinoma. 1911 m. atliktos, jo paties diriguojamos „Simfonija Nr. 3“ ir „Koncertas smuikui“ virto jo asmeniniu tiek kompozitoriaus, tiek dirigento triumfu. 1914 m. mirus Karališkosios kapelos pirmajam kapelmeisteriui Frederikui Rungui, K. Nilsenui buvo pasiūlyta užimti jo vietą. Po sunkių derybų tais metais K. Nilsenas pasirinko iš viso palikti kapelą ir tapti laisvai samdomu muziku. Tuo metu jo santykiai su žmona buvo beveik visai suprastėję dėl beveik atskirų jų gyvenimų. Žmona žinojo apie jo nesantuokinį vaiką dar iš studijų laikų ir jis susilaukė bent vieno vaiko, apie kurį žmona taip ir nesužinojo. Paaiškėjus K. Nilseno ryšiams su šeimos vaikų guvernante, pora pradėjo gyventi atskirai. Šie asmeniniai įvykiai ir prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas (Danija liko neutrali) ženkliai paveikė K. Nilseno kūrybą, jis sukūrė ketvirtąją ir penktąją simfonijas, geriausius savo kūrinius.

1915 m. K. Nilsenas pradėjo vadovauti Muzikos draugijai įsipareigojęs pravesti tris-keturias koncertų programas kiekvienais metais iki 1927 m. Kaip svečias dirigavo Švedijos Geteborgo muzikos draugijoje. 1916−1919 m. dėstė teoriją ir kompoziciją Kopenhagos konservatorijoje, mokė kompozicijos privačiai. 1925 m. jo 60-asis gimtadienis virto nacionaline Danijos švente, jis buvo laikomas neabejotinai geriausiu šalies kompozitoriumi. Interviu K. Nilsenas pareiškė, kad niekuomet negalėjo pragyventi iš savo kompozitoriaus pajamų. Tai sukėlė pasipiktinimą visuomenėje ir privedė prie sutarties nutraukimo su leidybine firma, kuri ir taip nepergeriausiai gyvavo po karo. Sulaukęs 60-ies, K. Nilsenas per du metus padiktavo savo autobiografiją „Mano fiūniška vaikystė“ (Min fynske barndom). Tuo metu jo sveikata labai suprastėjo, jis patyrė anginos priepuolį, dėl ko 1922 m. metė diriguoti. Paskutiniaisiais gyvenimo metais jis atsigręžė į religinės tematikos kūrinius nors pats buvo netikintis. Prieš mirtį buvo išrinktas Kopenhagos konservatorijos direktoriumi. Karlas Nilsenas mirė 1931 m. spalio 3 d. Kopenhagoje nuo širdies ligų. Iki Antrojo pasaulinio karo K. Nilseno muzika buvo praktiškai nežinoma už Skandinavijos ribų ir regiono muzikinė kultūra užsienyje buvo siejama visų pirma su J. Sibelijaus vardu. K. Nilseno muzika pradėjo sulaukti platesnio tarptautinio pripažinimo po 1950 m., visų pirma − angliškai kalbančiose šalyse. Odensėje įsteigtas Karlo Nilseno muziejus,[1] veikia K. Nilseno vaikystės namo memorialinis muziejus.[2]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka