Burakumin

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Buvusi buraku laisvės sąjungos būstinė.

Burakumin (jap. 部落民 = Burakumin) – mažuma Japonijoje, turinti tą pačią rasinę, kultūrinę, nacionalinę kilmę kaip ir kiti japonai. Fiziškai neišsiskiriantys iš kitų japonų, tačiau nustačius juos esant burakumin, jie tampa dingstimi išankstiniam neigiamam nusistatymui ir diskriminacijai.[1] Ši mažuma laikoma palikuoniais Japonijos feodalinio laikotarpio atstumtųjų kastos, kurių profesijos dažniausiai būdavo laikomos nešvariomis, suterštomis mirties, tokios kaip: budeliai, mėsininkai, atsakingi už žmonių laidojimą žmonės. Kalbant apie juos, dažnai taikoma kegare (jap. 穢れ = Kegare) – nešvarumo, sutepimo samprata. Tradiciškai atstumtieji gyvendavo atskiruose kaimeliuose bei getuose.[2]

Terminologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šių laikų Japonijoje apskaičiuota, kad gyvena nuo vieno iki trijų milijonų žmonių, apsistojusių daugiau nei šešiuose tūkstančiuose kaimo ir miesto bendrijų, kuriose jie įvardijami kaip:

  • Tokušiu buraku (jap. 特殊部落 = Tokushu buraku) – žmonės iš specialių (atstumtųjų) bendruomenių.
  • Mikaiho-buraku (jap. 未解放部落 = Mikaihō-buraku) – neišvaduotos bendruomenės, dažnai naudojamas terminas tarp žmonių teisių gynėjų.
  • Burakumin – labiausiai paplitusi santrumpa, susiformavusi XIX a., kildinama nuo žodžio buraku (jap. 部落 = Buraku), reiškiančio mažą kaimo bendruomenę, remiantis faktu, kad ši bendruomenė tradiciškai gyvendavo miesto pakraštį. Istoriškai šis terminas vartotas atstumtųjų bendruomenėms įvardinti, kurios buvo smarkiai diskriminuojamos.
  • Dova čiku (jap. 同和地区 = Dōwa chiku, liet. asimiliacijos rajonai), oficialus terminas pažymėtiems valdžios rajonams vykdyti anti-diskriminacines veiklas.[3]
  • Dova mondai (jap. 同和問題 = Dōwa mondai, liet. asimiliacijos problemos) – socialinėms problemoms, susijusiomis su diskriminuojama bendruomene, įvardinti vartojamas terminas.
  • Buraku mondai (jap. 部落問題 = Buraku mondai, liet. kaimo problemos)– rečiau vartojamas terminas socialinėms problemoms įvardinti.

Feodaliniu laikotarpiu vartoti terminai, žemiausiems visuomenės sluoksniams :

  • Eta (jap. 穢多 = Eta). Šis žodis reiškia purvo, nešvaros perteklių, todėl juo buvo kreipiamasi į atstumtųjų sluoksnį.
  • Hinin (jap. 非人 = Hinin, liet. nepriklausantis žmonių giminei). Šį sluoksnį sudarė buvę kaliniai, elgetos, gatvių šlavėjai, linksmintojai.[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nėra tiksliai žinoma kada ir kodėl ši mažuma tapo atstumta Japonijos visuomenės. Manoma, kad tai prasidėjo įsivyravus šintoizmo ir budizmo nuostatoms, atkeliavusioms ankstyvuoju Heian laikotarpiu (jap. 平安時代 = Heian jidai, 794–1185). Pagal Šintoizmo nuostatas geri darbai siejosi su švara, o smerktini darbai siejosi su nešvara, nuodėmėmis. Tie, kurių darbas buvo siejamas su mirtimi, gyvūnų skerdimu, laikyti suterštais. Tikėta, kad šiuo nešvarumu galima užsikrėsti, todėl kontaktas su tokiais žmonėmis buvo vengiamas ir iškilo šių sluoksnių atskyrimas nuo likusios visuomenės dalies.[1] Šintoizmo užterštumo asociacija glaudžiai susijusi su budizmo draudimu valgyti mėsą, skersti gyvūnus, atimti gyvybę. Gerais piliečiais – Ryomin (jap. 良民 = Ryōmin), buvo laikomi žmonės, kurių darbas laikytinas tinkamu – dirbo žemės ūkyje, mokėjo mokesčius. Nepakenčiami piliečiai – senmin (jap. 賤民 = Senmin), buvo neproduktyvūs ir nedirbo žemės. Senmin praktikavo nepriimtinas profesijas, susijusias su mirtimi, suterštas ritualinio sakralumo, siejamomis su šamanizmu.[4]

Manoma, kad iš senmin grupės išsivystė eta ir hinin žemiausi socialiniai sluoksniai.[4] Ankstyviausi šaltiniai minintys etą ir išdžiuvusių upės vagų gyventojus – kavaramono (jap. 河原者 = Kawaramono), taip vadinti dėl gyvenviečių aplink upių pakrantes, kurios buvo nederlingos auginti ryžių laukams, randami Kamakura laikotarpiu (jap. 鎌倉時代 = Kamakura jidai, 1185–1333).[1] Šalia eta kartais būdavo naudojamas terminas yocu (jap. 四つ = Yottsu), kuris pažodžiui išvertus reiškia skaičių keturi. Manoma, kad šis terminas apibūdinti diskriminuojamą mažumą kilo iš dažnos burakumin profesijos – keturkojų gyvūnų skerdimo.[5]

Istoriškai Edo laikotarpiu (jap. 江戸時代 = Edo jidai, 1603–1868) eta nemokėjo mokesčių, nes mokesčiai buvo paremti ryžių laukais, kurių negalėjo turėti etos sluoksnis.[1]

Dar viena atstumtųjų klasė feodaliniu laikotarpiu hinin – pirmą kartą šis terminas pavartotas Nara laikotarpiu (jap. 奈良時代 = Nara jidai, 710–794), apie žmogų, dalyvaujantį išdavikiškame sąmoksle prieš imperatorių. Vėliau žmonės, bandantys išvengti priverstinio darbo, kitų prievolių atlikimo imperatoriškajai šeimai, buvo priskiriami šiam sluoksniui. Kartais į hinin klasę buvo patenkama kaip bauda už neištikimybę arba už žmogžudystę.[1] Skirtingai nuo eta, kurių profesijos buvo paveldimos ir pereiti į aukštesnį sluoksnį buvo beveik neįmanoma, hinin per kojų valymo procesą (jap. 足洗い = Ashi arai) ir giminių palaikymą, per 10 m. laikotarpį galėjo pereiti iš hinin statuso į aukštesnį.[6]

Edo laikotarpiu diskriminacija buvo įforminta ir legalizuota per ši-no-ko-šio-eta-hinin sistemą (jap. 侍-農-工-商-穢多-非人 = shi-nō-kō-shō-eta-hinin). Tai samurajo-ūkininko-amatininko-pirklio ir paskutinių dviejų žemiausių sluoksnių – eta ir hinin hierarchinė statuso sistema.[7] Edo valdžia griežtai kontroliavo atstumtųjų sluoksnio gyvenamąją vietą, santuoką, aprangą, darbo sritis. Ši socialinė grupė galėjo gyventi tik atskiruose mažuose kaimeliuose buraku, getuose. Kadangi eta atliko darbus, kurie buvo griežtai draudžiami dirbti kitiems visuomenės sluoksniams, eta turėjo monopoliją odos apdirbimo, mėsos apdorojimo srityse buvo įgudę dirbant su oda, kaulais, kailiu, gamino balnus, šarvus, lanko timpas, kurie buvo naudingi kariuomenei.[6]Jie dirbo budeliais, laidodavo mirusiuosius, šlavė gatves. Gamino prekes iš bambuko, šiaudinius sandalus, dagtis bei gamino taiko (jap. 太鼓 = Taiko) būgnus, kurių medžiaga gaminta iš odos, buvo laikoma dvasiškai nešvari, atliekant valymo religinius ritualus.[8]

Fiziškas kontaktas su kitų klasių atstovais buvo draudžiamas, jei toks įvykdavo, tai reikalaudavo ritualinio apsivalymo kitų klasių atstovams.[1] Taip pat maisto įrankiai naudojami burakumin nebuvo naudojami kitų sluoksnių žmonių, pirkliai pinigus imdavo tik burakumin juos įmetus į tam skirtą krepšelį ilgomis rankenomis ir vėliau nuplaudavo monetas.[5]

Edo laikotarpiu, vyravus didžiausiai klasių atskirčiai, 1856 m. Edo teismo magistrato nuosprendis skelbė, kad eta yra vertas 1/7 paprasto žmogaus. Tuo leidžiant nebaudžiamai nužudyti burakumin samurajų klasei.[6]

Padėtis pasibaigus feodaliniam laikotarpiui[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prasidėjus 1869 m. Meidži restauracijai (jap. 明治維新 = Meiji ishin), formaliai pasibaigė feodalinis laikotarpis. Meidži valdžia 1871 m. išleido įsaką, panaikinti atstumtus visuomenės sluoksnius – Senmin Haiširei (jap. 賤民廃止令 = Senmin Haishirei), kuris suteikė lygybę prieš įstatymą, geriau žinomas kaip Kaihorei (jap. 解放令 = Kaihōrei) – išlaisvinimo įsakymas. Valstiečiai protestavo prieš šį įsakymą, nenorėdami būti tam pačiame sluoksnyje kartu su buraku žmonėmis.[6]

Panaikinus atskirtį tarp atstumtųjų sluoksnio, jų gyvenimo kokybė tik suprastėjo, eta ir hinin dabar minimi kaip burakumin – gavo teisę į žemę, už kurią turėjo mokėti mokesčius. Taip pat turėjo atlikti karo tarnybą nustatytam laikui. Burakumin panaikinta anksčiau turėta monopolija jų dominuotose profesijose lėmė buvusių eta bendruomenių gyvenamųjų vietų virtimą lūšnynais.

Dauguma skurstančių burakumin dėl išaugusių ryžių kainos 1918 m. prisidėjo prie vykusių ryžių riaušių (jap. 米騒動 = kome sōdō). Ieškota sprendimų burakumin tarpe paplitusioje religijoje – Tyrosios žemės budizme. Padaugėjo Japonijos valdžios vykdomų kampanijų, gerinti buraku gyvenimo sąlygas ir švietimą (jap. 教化 = kyouka). Juo buvo siekiama skleisti budistinius mokymus, apšviesti burakumin mažumą bei raginti būti gerais piliečiais.[9]

Lėtai besikeičiantis socialinis požiūris į buvusius eta buvo sutiktas priešiškai vietinių gyvetojų, tęsėsį jų varymas lauk iš vietinių teritorijų, šmeižimas. Įsivyravo net eta medžioklės (jap. 穢多狩り = Eta-gari) bei eta naikinimo kampanijos (jap. 穢多征伐 = Eta-seibatsu).[6]

Pagal to meto randamus oficilalius dokumentus buvusieji eta vadinti kyu eta (jap. 旧穢多 = Kyu-eta). Naujai susiformavę, išlaisvinti atstumtieji save vadino šin heimin (jap. 新平民 = Shin-heimin) – naujaisias piliečiais.

Pokario padėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors legaliai 1871 m. panaikinus feodalinę socialinių sluoksnių sistemą, diskriminacija tęsėsi toliau. Koseki (jap. 戸籍 = Koseki) gyventojų registro sistema, egzistuojančios buraku teritorijos, leido susekti burakumin žmones ir juos šmeižti.[1]

Demografiniai duomenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Japonijos valdžios gyventojų surašymo duomenimis 1935 m. egzistavo 5,365 tūkst. asimiliacinių rajonų su mažesne nei 1 milijono burakumin populiacija. 1975 m. gyventojų registro duomenimis, rodoma, kad yra apie 1,8 milijonas žmonių, iš kurių 1,1 milijonas yra burakumin, reziduojantys apie 4 tūkst. getų. Tūkstančiai žmonių, nepriklausantys burakumin mažumai, persikėlę gyventi į asimiliacinius rajonus dėl ekonominių priežasčių. Iš 1975 m. gyventojų registro centro pateiktų duomenų, matomas asimiliacinių rajonų sumažėjimas.[1] Kai kurie šaltiniai pateikia duomenis, kurie yra mažesni, nei yra iš tikrųjų. Kagošima prefektūros (jap. 鹿児島県  = Kagoshima-ken) valdžios registro duomenimis yra 32 asimiliaciniai rajonai, nors realybėje teigiama, jog jų yra virš 100. Nagasakio prefektūros (jap. 長崎県  = Nagasaki-ken) duomenimis, teigiama, kad nėra asimilaicinių rajonų bei diskriminacijos prieš burakumin, nors realybėje randami 52 getai ir teigiama, kad burakumin patiria didelę diskriminaciją ieškant darbo.[1]

Socialinė diskriminacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Socialinė diskriminacija dažniausiai pasireiškia prieš vestuves ar ieškant darbo, tikrinant buraku sąrašus – čimei sokan (jap. 地名総鑑  = chimei sōkan), skirtus identifikuoti burakumin kilmės žmones ir taip jų išvengti.[1] Diskriminacija prieš burakumin tęsiasi vaizduojant žeidžiančius grafičius ant sienų. 1996 m. grafitis su užrašu “mirkit eta ir korėjiečiai” buvo rastas nupieštas ant vienos Osakos mokyklų sienų. Panaši žinutė rasta tų pačių metų stoties tualetuose. Japonijos švietimo, kultūros, sporto, mokslo ir technologijų ministerija skaičiuoja apie 200 tokių atvejų kiekvienais metais.[10]

Burakumin mažumos vis dar sutinkamos juos pravardžiuojant žeminančiais eta ir hinin vardais. Šiais laikais savo tarpe vaikai vartoja terminą yocu, kaip įžeidimą, nebūtinai taikomą burakumin mažumai.[10]

Sayamos įvykis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sayamos įvykis (jap. 狭山事件  = Sayama Jiken) – įvykis, kurio metu 1974 m. žmogaus nužudymu neteisėtai apkaltintas burakumin mažumai priklausęs žmogus Kazuo Išikava (jap. 石川 一雄 = Ishikawa Kazuo), kuris dirbo kiaulų fermoje, netoli aukos namų. Palaikomas apie 4 milijonų gyventojų pasirašytos peticijos pritariančios, jog burakumin buvo nekaltas šioje byloje jis buvo išteisintas tik 1994 m. Kadangi jis priklausė burakumin mažumai teisėsauga darė išvadas, jog jis buvo kaltas. Šis įvykis, tapo simboliu diskriminacijos prieš visą burakumin mažumą.

Jakudza[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Teigiama, kad apie 70% burakumin yra nariai Jamaguči-gumi (jap. 山口組  = Yamaguchi-gumi), didžiausios nusikalstamos organizacijos Japonijoje, jakudza (jap. やくざ  = Yakuza) mafijos istorijoje.

Micuhiro Suganuma (jap. 菅沼光弘 = Suganuma Mitsuhiro ), buvęs Japonijos Viešojo saugumo tarnybos (jap. 公安調査庁  = Kouanchousachou) narys, viešai pareiškė, kad burakumin sudaro apie 60% visos Japonijos jakudzos.[11]

Išsamaus buraku sąrašo išplatinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išsamaus buraku sąrašo išplatinimas (jap. 特殊部落地名総鑑 = Tokushu Buraku Chimei Sōkan ) – tai Osakoje įsikūrusios kompanijos 330 puslapių knygos slapčia pardavinėjimas įvairioms firmoms ir individualiems žmonėms visoje Japonijoje paštu. Kaina siekė nuo 5,000 iki 50,000 jenų už vieną knygos kopiją. Knygoje buvo surašyti visi burakumin mažumos žmonių vardai bei adresai gyvenamosios ir darbo vietos. Šie duomenys naudoti asmens patikrinimui, nustatant kokios kilmės jis yra taip ieškant potencialių darbuotojų, kurie nepriklausytų burakumin kastai. Remiantis Buraku laisvės sąjungos (jap. 部落解放同盟 = Buraku Kaihō Dōmei) ir Osakos Žmogaus teisių centro duomenimis, daugiau nei 200 didžiųjų Japonijos kompanijų, tokių kaip – Toyota, Nissan, Honda ir Daihatsu, naudojosi šia knyga. Nors prekyba šia knyga buvo uždrausta, dauguma kopijų vis dar egzistuoja. 1997 m. Osakos privati tyrimų firma buvo pirmoji apkaltinta teisės pažeidimu pagal 1985 m. priimta įstatymą, draudžiantį naudotis knygoje pateikiama informacija.

Burakumin judėjimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Judėjimai už burakumin teises prasidėjo XXa., susiskirsčius į dvi stovyklas: asimiliaciniai judėjimai (jap. 同和 = dōwa), kurių tikslas buvo pagerinti buraku bendruomenių gyvenimo kokybę ir integruoti šią mažumą į Japonijos visuomenę.

Kita stovykla: judėjimai už lygias teises suiheiša (jap. 水平社 = suiheisha), kurių tikslas – kritikuoti, kovoti su diskriminuojančiais japonais, versti juos atsiprašyti už padarytas nuoskriaudas bei gauti daugiau teisių.[1] Nuo 1922 m. suiheišos judėjimas skatino burakumin vienytis prieš diskriminaciją, didžiuotis esant eta. Šio judėjimo šūkis buvo vykdyti visapusį pasmerkimą (jap. 徹底的糾弾 = Tetteiteki kyudan). Pavyzdžiui, sužinojus, kad kažkas diskriminuoją burakumin mažumą suiheišos nariai liepdavo, kad diskriminavęs žmogus viešai atsiprašytų, išsiunčiant savo atsiprašymo laišką į laikraštį.[6]

Po Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) įkurta 1955 m. buraku laisvės sąjunga. Ši sąjunga reikalavo valdžios suteikti daugiau teisių, lygybės. Po Sayamos įvykio, bandė atkreipti visuomenės dėmesį į neteisėtai apkaltintą burakumin bylą. Prašė valdžios paramos asimiliacijos projektui (jap. 同和対策事業 = dōwa taisaku jigyō), kadangi dauguma burakumin kenčia nuo panašių į lūšnynas gyvenviečių, prastos infrastruktūros, žemo ekonominio status, neraštingumo. Buraku laivės sąjungos pastangomis, mažumos integracijai į visuomenę 1969 m. valdžia parengė šį projektą, skirtą finansuoti naujų pastatų statymą, sveikatos centrus, bibliotekas. 2002 m. buvo suskaičiuota, kad finansuota apie 12 trilijonų jenų per 33 m, kurie efektyviai pagerino šios mažumos gyvenimo kokybę.[1] Taip pat 1976 m. uždraudė kosekio gyventojų registro informacijos laisvą prieinamumą.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 1,12 Hoff, F., 1983. Burakumin. Iš Gen, I. sud. 1983. Kodansha encyclopedia of Japan. Vol.1. Tokyo: KODANSHA LTD. p. 216–217.
  2. ↑ Sunda, M., 2015. Japan’s hidden caste of untouchables. BBC. [internete] Prieiga per internetą: <http://www.bbc.com/news/world-asia-34615972> [žiūrėta 2017 Lapkričio 11 d.].
  3. ↑ George, A. V., 1973. Socialization for Achievement: Essays on the Cultural Pshychology of the Japanaese. USA: UC Press p. 371.
  4. ↑ 4,0 4,1 Cangia, F., 2013. Performing the Buraku: Narratives on Cultures and Everyday Life in Contemporary Japan. LIT Verlag Münster p. 39.
  5. ↑ 5,0 5,1 Osamu, M., 1987. The Symbolism of Social Discrimination: A Decoding of Discriminatory Language. USA: The University of Chicago Press p. 22-23.
  6. ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 6,5 George, A.V., Wagatsuma, H., 1972. Japan’s Invisible Race: Caste in Culture and Personality. USA: University of California Press p.24-46.
  7. ↑ Skutsch, C., 2013. Encyclopedia of the World’s Minorities. U.K: Routledge p.249.
  8. ↑ Priestley, I., 2009. Breaking the silence on burakumin. Japantimes. [internete] Prieiga per internetą: <https://www.japantimes.co.jp/community/2009/01/20/issues/breaking-the-silence-on-burakumin-2/#.WhAQA2XwxmB> [žiūrėta 2017 Lapkričio 17 d.].
  9. ↑ Dessi, U., 2010. The Social Dimension of Shin Buddhism. Netherlands: BRILL p. 144–145.
  10. ↑ 10,0 10,1 Kitaguchi, S.V., McLauchlan, A., 2013. An Introduction to the Buraku Issue: Questions and Answers. U.K: Routledge p. 26-28.
  11. ↑ Kaplan, D.E., Dubro, A., 1986. Yakuza: The Explosive Account of Japan’s Criminal Underworld. Massachusetts: Addison-Wesley
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Burakumin&oldid=6879176"