Bunčiukas

Bunčiukas (rus. бунчук, krym. boyuncaq) – arklio ar jako uodega arba tokių uodegų ašutų kuokštas, pritvirtintas prie ieties ar karties, kurios viršūnėje rutulio, pusmėnulio ar kitokio pavidalo antgalis. Taip pat – tokia ietis ar kartis su kuokštais. Bunčiukai buvo naudojami kaip vėliavos.

Bunčiukus vietoj vėliavų ar kartu su jomis naudojo nemažai Eurazijos klajoklių tautų – skitai, sarmatai, hunai, avarai, kumanai ir kitos.^[1] XIII–XVIII a. mongolų imperijoje, vėliau – Krymo chanate, Osmanų imperijoje jie buvo galios ir valdžios ženklas. Osmanų imperijoje juos turėdavo sultonai ir jų ministrai, Abiejų Tautų Respublikos etmonai, Zaporožės Sečės, Dunojaus Sečės, Kubanės ir Dono kazokų atamanai.^[2]

Prieš sultonus nešdavo lazdą su septyniais bunčiukais. Prieš turkų pašą, atliekantį vizirio (ministro) pareigas, nešdavo trijų uodegų bunčiuką. Bunčiukų nešimo tradiciją panaikino sultonas Machmudas II (1808–1839), bet iki 1922 m. Turkijoje pašas skirstė pagal bunčiukų skaičius: vieno bunčiuko paša (brigados vadas) atitiko to meto Rusijos generolą majorą (IV klasė pagal rangų lentelę), dviejų bunčiukų paša (divizijos vadas, ferikas) – generolą leitenantą (III klasė), trijų bunčiukų paša (muširas) – generolą anšefą, vėliau – infanterijos generolą ar kitą II klasės generolą. Muširą atitiko civilinės tarnybos viziris, feriką – beglerbegas.^[3]

Bunčiukų naudojimą perėmė Lenkija. Karuose su turkais ir totoriais prieš lauko etmoną nešiojo vienos uodegos bunčiuką, prieš didįjį etmoną – dviuodegį bunčiuką. Jonas Sobieskis taip priprato prie bunčiuko, kad ir tapęs Lenkijos karaliumi žygiuose jį naudojo. Iš lenkų bunčiukų nešiojimą perėmė kazokai, kur juos nešiojo prieš hetmaną ir Zaporožės atamanus. Bunčiukus įsmeigdavo prieš hetmono žygio palapinę.

Bunčiukai iki šiol naudojami Lenkijos kariuomenėje.