Bulgarijos kunigaikštystė (1878)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Tango-nosources.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – neišverstos išnašos
Jei galite, sutvarkykite.
Bulgarijos kunigaikštystė
bulg. Княжество България
Osmanų imperijos vasalinė valstybė[1][2]
Flag of the Ottoman Empire (1844–1922).svg
 
Blank.png
1878 – 1908 Flag of Bulgaria.svg
Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of
1890 m.:

██ Bulgarijos kunigaikštystė

██ Rytų Rumelija

Sostinė Sofija
Kalbos bulgarų, po 1885 m.[3][4][5][6][7]
Religija Stačiatikybė
Valdymo forma Absoliutinė monarchija (1878 - 1879 m.)
Konstitucinė monarchija (nuo 1879 m.)
Kunigaikštis
 1879–1886 Aleksandras I
 1887–1908 Ferdinandas I
Istorija
 - San Stefano taika 1878 m., 1878
 - Nepriklausomybė 1908 m.
Valiuta Bulgarijos levas

Bulgarijos kunigaikštystė (bulg. Княжество България) – de facto nepriklausoma ir de jure vasalinė valstybė, priklausiusi Osmanų imperijai. Ji buvo įkurta 1878 m. Berlyno sutartimi.

Rusijos–Turkijos karui pasibaigus Rusijos pergale, 1878 m. kovo 3 d. Rusija ir Osmanų imperija pasirašė San Stefano taiką. Pagal ją buvo susitarta dėl didelės Bulgarijos vasalinės valstybės, kuri buvo gerokai didesnė: jos žemės apėmė beveik visus etninius Balkanų bulgarus, taip pat didžiąją dalį Mezijos, Trakijos ir Makedonijos, ir driekėsi nuo Juodosios jūros iki Egėjo jūros. Tačiau Jungtinė Karalystė ir Austrija-Vengrija nepritarė tokios didelės Rusijos klientinės valstybės įkūrimui Balkanuose, baimindamosi, kad tai pakeis jėgų pusiausvyrą Viduržemio jūros regione. Dėl to didžiosios valstybės susirinko ir pasirašė Berlyno sutartį, pakeitusią San Stefano sutartį, kuri taip ir neįsigaliojo. Taip buvo sukurta daug mažesnė kunigaikštystė ir autonominė Rytų Rumelija Osmanų imperijos sudėtyje.

Nors Bulgarija buvo Osmanų imperijos vasalė, ji tik oficialiai pripažino centrinės vyriausybės valdžią. Ji turėjo savo konstituciją, vėliavą ir himną, vykdė savo užsienio politiką. 1885 m. per nekruviną revoliuciją Bulgarija de facto aneksavo Rytų Rumeliją, o Osmanų imperija su tuo sutiko pasirašydama Tofanės susitarimą. 1908 m. spalio 5 d. Bulgarija pasiskelbė nepriklausoma Bulgarijos karalyste.

Istorinės prielaidos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1396 m. Bulgarijos ir Osmanų imperijos karai baigėsi Bulgarijos imperijos žlugimu dėl Osmanų invazijos į Balkanus ir jos pačios vidinių nesutarimų. Osmanų valdžioje buvo sunaikinta bulgarų diduomenė ir nuslopinta tautinė savimonė. XVIII a. pabaigoje kilęs bulgarų tautinis atgimimas atgaivino bulgarų tapatybę ir pakurstė naujos Bulgarijos valstybės sukūrimo idėją. Daugybė revoliucinių judėjimų ir sukilimų prieš turkus vyko kartu su panašiais judėjimais kitose Balkanų šalyse, o jų kulminacija tapo 1877–1878 m. Rusijos-Turkijos karas.

Berlyno sutartis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Berlyno sutartis (1878).

1878 m. kovo 3 d. San Stefano sutartimi buvo pasiūlyta įkurti Bulgarijos valstybę, kurią sudarytų Mezijos, Trakijos ir Makedonijos geografiniai regionai. Šiam įvykiui paminėti Bulgarijoje kasmet švenčiama Išsivadavimo diena.

Tačiau kitos didžiosios valstybės, baimindamosi, kad Balkanuose bus įkurta didelė Rusijos klientinė valstybė, nenorėjo sutikti su sutartimi. Todėl Berlyno sutartimi, kuriai vadovavo Vokietijos atstovas Otas fon Bismarkas ir Jungtinės Karalystės atstovas Bendžaminas Dizraelis, buvo peržiūrėta ankstesnė sutartis ir sumažinta siūloma Bulgarijos valstybė.

Tarp Dunojaus ir Balkanų kalnų buvo sukurta didelę autonomiją turinti Bulgarijos kunigaikštystė. Šios valstybės suverenitetas nominaliai priklausė osmanams, tačiau ją turėjo valdyti Bulgarijos įtakingųjų suvažiavimo išrinktas ir didžiųjų valstybių patvirtintas kunigaikštis. Jos reikalavo, kad kunigaikštis nebūtų rusas, tačiau kompromisu buvo išrinktas caro Aleksandro II sūnėnas Aleksandras I. Į pietus nuo Balkanų kalnų buvo sukurta autonominė Osmanų provincija, pavadinta Rytų Rumelija, o Makedonija buvo grąžinta sultono valdžion.

XIX amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Bulgarijos susivienijimas.

Bulgarai priėmė pažangią demokratinę konstituciją, o valdžia netrukus atiteko Stefano Stambolovo vadovaujamai Liberalų partijai. Kunigaikštis Aleksandras buvo konservatyvių pažiūrų ir iš pradžių priešinosi Stambolovo politikai, bet 1885 m. jis jau pakankamai palankiai vertino savo naująją šalį, todėl pakeitė nuomonę ir parėmė liberalus. Jis taip pat rėmė Bulgarijos ir Rytų Rumelijos suvienijimą, kuris buvo įvykdytas 1885 m. rugsėjo mėn. perversmu Plovdive. Didžiosios galios nesikišo, nes tarp jų vyko kova dėl valdžios. Netrukus Serbija paskelbė Bulgarijai karą, tikėdamasi užgrobti teritoriją, kol bulgarų dėmesys buvo nukreiptas. Bulgarai juos nugalėjo prie Slivnicos, išstūmė Serbijos kariuomenę į Serbiją ir sugebėjo vėl užimti Berlyno sutartimi prarastus bulgarų apgyvendintus Piroto ir Vranės miestus, tačiau 1886 m. Bukarešto sutartimi jie buvo grąžinti Serbijai.

Dėl šių įvykių Aleksandras tapo labai populiarus Bulgarijoje, tačiau Rusija buvo vis labiau nepatenkinta liberaliu jo valdymu. 1886 m. rugpjūtį prorusiškos jėgos surengė perversmą, kurio metu Aleksandras buvo priverstas atsisakyti sosto ir ištremtas į Rusiją. Tačiau Stambolovas veikė greitai ir perversmo dalyviai buvo priversti bėgti iš šalies. Stambolovas bandė sugrąžinti Aleksandrą į valdžią, tačiau stiprus Rusijos pasipriešinimas privertė kunigaikštį vėl atsisakyti sosto. 1887 m. liepą bulgarai naujuoju kunigaikščiu išrinko Ferdinandą I. Ferdinandas buvo „Austrijos-Vengrijos kandidatas“ ir rusai atsisakė jį pripažinti. Iš pradžių Ferdinandas bendradarbiavo su Stambolovu, bet 1894 m. jų santykiai pablogėjo. Stambolovas atsistatydino ir 1895 m. liepos mėn. buvo nužudytas. Tada Ferdinandas nusprendė atkurti santykius su Rusija, o tai reiškė grįžimą prie konservatyvios politikos.

XX amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Osmanų valdžioje tebegyveno nemažai bulgarų, ypač Makedonijoje. Padėtį apsunkino tai, kad Serbija ir Graikija taip pat reiškė pretenzijas į dalį Makedonijos, o Serbija, kaip slavų tauta, taip pat laikė makedoniečius serbų tautos dalimi. Taip prasidėjo penkių pusių kova dėl šių teritorijų kontrolės, trukusi iki Pirmojo pasaulinio karo. 1903 m. Osmanų Makedonijoje kilo bulgarų sukilimas ir atrodė, kad gali kilti karas. 1908 m. Ferdinandas, pasinaudodamas Didžiųjų valstybių tarpusavio kovomis, paskelbė Bulgariją visiškai nepriklausoma karalyste, o save – caru. Tai jis padarė spalio 5 d. (nors šventė buvo švenčiama rugsėjo 22 d., nes Bulgarija iki 1916 m. oficialiai vadovavosi Julijaus kalendoriumi) Veliko Tirnove.

Ilindeno sukilimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Ilindeno sukilimas.
VMRO vėliava

Pagrindinė išorinė politinė problema, su kuria Bulgarija susidūrė iki Pirmojo pasaulinio karo, buvo Makedonijos ir Rytų Trakijos likimas. XIX a. pabaigoje buvo įkurta Vidinė Makedonijos revoliucinė organizacija (VMRO), kuri ėmė rengti ginkluotą sukilimą vis dar Osmanų turkų okupuotuose regionuose. Iš dalies pasikliaudama Bulgarijos kunigaikštystės nacionaline parama, VMRO ėmėsi organizuoti komitetų tinklą Makedonijoje ir Trakijoje. 1903 m. rugpjūtį Makedonijoje ir Trakijoje kilo masinis ginkluotas sukilimas. Jo tikslas buvo išlaisvinti šiuos regionus arba bent jau atkreipti didžiųjų valstybių dėmesį į gyventojų gyvenimo sąlygas ir gauti jų palaikymą teisinių ir ekonominių reformų vykdymui. Po tris mėnesius trukusių įnirtingų mūšių Osmanų armija numalšino sukilimą, žiauriai susidorodama su civiliais gyventojais.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Pearson, Raymond (25 September 2014). The Longman Companion to European Nationalism 1789-1920. Routledge. ISBN 9781317897774. Nuoroda tikrinta 15 October 2017 – via Google Books. 
  2. Miller-Yianni, Martin (20 May 2010). Bulgarian History - A Concise Account. Lulu.com. ISBN 9781445716336. Nuoroda tikrinta 15 October 2017 – via Google Books. 
  3. According to a Decree of September 4, 1878, the Imperial Russian Commissioner declared Bulgarian the official language of the Principality of Bulgaria. In the Constituent Assembly in 1879, which adopted the Tarnovo Constitution, the question of language was put to a vote and a majority decision was taken the Bulgarian language remained official for the Principality.For more see: Росен Ташев, Обща теория на правото. Основни правни понятия. (2010) изд. Сиби, стр. 101, ISBN 978-954-730-678-3.
  4. Contrary to the Law of Nations and in violation of the Peace Treaty of 1878, Bulgaria annexed by a coup d'état the autonomous Turkish territory of Eastern Rumelia (1885) and disregarded the rights guaranteed other nations and national minorities by its statute. For more see: Hidryma Meletōn Chersonēsou tou Haimou, (1956) Volume 11 (Thessalonikē, Greece) Institute for Balkan Studies, p. 8.
  5. Yet, Bulgaria did not extend its Constitution to cover Eastern Rumelia or attempted to do away with the Organic Statute. hence, de jure the Organic Statute remained in place until the Bulgarian independence in 1908. As a result, Greek and Osmanlica remained official languages. The category of official language is connected to legislation in force, not to the actual use. However, Greek and Osmanlica remained in actual administrative use at the level of mahallas (municipalities) through the interwar period.
  6. Art 2 in The Organic Statute of Eastern Rumelia, promulgated in the three equally valid language versions: Bulgarian, Greek and Osmanlica (Ottoman Turkish) (1879)
  7. Until 1908 Bulgaria was an autonomous polity within the Ottoman Empire, and as such employed Ottoman Turkish for administrative contacts with the imperial government in Istanbul.