Budrių šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia
55°52′41.214″ š. pl. 21°27′11.491″ r. ilg. / 55.87811500°š. pl. 21.45319194°r. ilg.
 | |
|---|---|
| |
| Vyskupija | Telšių |
| Dekanatas | Palangos |
| Savivaldybė | Kretingos rajonas |
| Gyvenvietė | Budriai |
| Adresas | Bažnyčios g. 5 |
| Statybinė medžiaga | medis |
| Pastatyta (įrengta) | 1903 m. |
Budrių šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia – bažnyčia Lietuvoje, Budrių kaime (Žalgirio seniūnija), 5 km į pietus nuo Kartenos, 0,27 km į vakarus nuo kelio Kartena-Mikoliškiai.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Budriai 1634–1842 m. priklausė Kartenos klebonijai. Apie 1753–1763 m. Žemaičių vyskupijos kapitulos prelatas Vjušinskas pastatė kaime koplyčią – pirmąją bažnyčią. Ji buvo Kartenos bažnyčios filija, kurios kunigą kuratą išlaikė Kartenos klebonija.
1903 m. kunigas Povilas Svilas su tikinčiaisiais pastatė dabartinę bažnyčią. 1906 m. buvo įrengti pagrindinis ir šoninis altorius, šventoriuje pastatyta varpinė. Naujoje bažnyčioje 1906–1911 m. dirbo kunigas Felicijonas Lelis, kurio rūpesčiu aplinkiniuose kaimuose veikė nelegalios lietuviškos mokyklos, 1908 m. bažnytkaimyje įkurtas Šv. Kazimiero draugijos skyrius, 1909 m. atidaryta valdinė pradinė mokykla.
1926 m. įkurta parapija. Prie bažnyčios susibūrė choras, pavasarininkų kuopa. 1934–1939 m. klebonavo iš Rusijos grįžęs kunigas K. Andriekus. Nuo įkūrimo parapija priklauso Telšių vyskupijos Palangos dekanatui.
2005 m. Budrių šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia, varpinė ir šventoriaus tvora su vartais paskelbti valstybės saugomu nekilnojamųjų kultūros vertybių kompleksu.[1]
Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis Budrių bažnyčios architektūrinio komplekso statinys yra šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia. Ji medinė, istorizmo laikotarpio stiliaus, neogotikos ir pasaulietinės kurortų architektūros, stačiakampio plano, pagrindiniu fasadu atsukta į pietvakarius, vienanavė, su keturkampiu bokšteliu ir penkiasiene apside. Viduje yra 3 altoriai.
Šventoriaus pietiniame kampe stovi medinė, beveik kvadratinio plano, dviejų vienodo aukščio tarpsnių stačiasienė varpinė. Šventorių juosia neaukšta akmenų mūro tvora, kurios pietvakarių pusėje vienoje ašyje su bažnyčia stovi neogotikiniai, trijų dalių, raudonų plytų mūro pagrindiniai vartai su ažūriniais kaltiniais varteliais. Į dešinę nuo bažnyčios stovi neogotikinė koplytėlė, o šventoriaus gale yra kunigų kapai.
Kultūros vertybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Bažnytinės vėliavos su šventųjų paveikslais (XIX a., autorius nenustatytas; taikomosios liaudies dailės kūrinys);[2]
- Koplytėlė (XX a. vid.; autorius nenustatytas).
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Algė Jankevičienė. Lietuvos TSR medinių varpinių architektūra. – Lietuvos TSR architektūros klausimai. – Vilnius, 1966. – T. 3. – P. 141
- Algė Jankevičienė. Žemaičių medinių bažnyčių architektūra. – Vilniaus dailės akademijos darbai. – Vilnius, 1996. – T. 9. – P. 70
- Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva. – Bostonas, 1964. – T. 4. – P. 338
- Bronius Kviklys. Lietuvos bažnyčios. – Čikaga, 1980. – T. 1. – P. 57
- Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas. Lietuvos katalikų bažnyčios. – Vilnius, 1991. – P. 373–374
- Motiejus Valančius. Raštai. – Vilnius, 1972. – T. 2. – P. 203
Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
-
Šventoriaus vartų ir bažnyčios priekinis fasadas -
Bažnyčios statinių kompleksas iš rytų pusės -
Varpinė iš rytų pusės -
Šventoriaus vartų nugarinis fasadas nuo bažnyčios pusės -
Varpinė iš šiaurės pusės -
Šventoriaus koplytėlė
