Budionovskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Budionovskas
Будённовск
   Coat of Arms of Budyonnovsk (Stavropol krai).png      Flag of Budyonnovsk.svg   
Вокзал станции Будённовск.JPG
Geležinkelio stotis

Budionovskas
44°47′0″ š. pl. 44°08′0″ r. ilg. / 44.78333°š. pl. 44.13333°r. ilg. / 44.78333; 44.13333 (Budionovskas)Koordinatės: 44°47′0″ š. pl. 44°08′0″ r. ilg. / 44.78333°š. pl. 44.13333°r. ilg. / 44.78333; 44.13333 (Budionovskas)
Laiko juosta: (UTC+4)
Valstybė: Rusijos vėliava Rusija
Kraštas: Stavropolio kraštas Stavropolio kraštas
Rajonas: Budionovsko rajonas
Įkūrimo data: 1799 m.
Gyventojų (2014): 63 644
Plotas: 62,1 km²
Tankumas (2014): 1 025 žm./km²
Altitudė: 135 m
Commons-logo.svg Vikiteka: BudionovskasVikiteka

Budionovskas (rus. Будённовск) – miestas Rusijoje, Stavropolio krašte, 220 km į pietryčius nuo Stavropolio, prie Kumos upės. Rajono centras. Geležinkelio stotis prie linijos į Mineralinius Vandenis. Plentai į Mineralinius Vandenis, Kaspijską, Svetlogradą, Divnojė. Chemijos, lengvoji, maisto, odos apdirbimo, mašinų gamybos, statybinių medžiagų pramonė. Veikia krašto muziejus, kultūros namai.

Tautinė sudėtis: rusai – 87,7 %, armėnai – 7,5 %, ukrainiečiai – 1,8 %, kiti – 3 %.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIIIXVI a. dabartinio Budionovsko vietoje klestėjo svarbus miestas, prekybinis centras – Madžaras. Čia gyveno tiurkų tautos, žydai, alanai, rusai. XV–XVI a. tiurkų valstybių karų metu sugriautas. Dar iki XIX a. pr. buvo išlikę mauzoliejų griuvėsiai. 1799 m. Madžaro vietoje armėnai įkūrė Sviatoj Kresto (Святой Крест) arba Karabagly miestą. 1883 m. įkurtas rusų stačiatikių vienuolynas. 1910 m. tapo apskrities centru. 1920 m. dėl antireliginių paskatų miestas pervadintas Prikumsku (Прикумск), o 1935 m. pavadintas Budionovsku tarybinio maršalo Semiono Budiono garbei. 19571973 m. vėl buvo grąžintas Prikumsko vardas.[1] 1995 m. Budionovske čečėnų teroristai buvo užėmę ligoninę.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Geografinis enciklopedinis žodynas. Maskva: „Sovetskaja Enciklopedija“, 1983, 75 psl.