Bušido

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.
Samurai with sword

Bušido yra japonų terminas nusakantis samurajų gyvenimo būdą. Pats būdas kilo iš vertybių, kurių laikėsi samurajai, dažniausiai buvusių kuklumu, ištikimybe, kovų menų išmanymu ir sugebėjimu atlikti, bei garbės išlaikymu iki pat mirties. Terminas "bušido" kilo neokonfucianizmo (kinų filosofijos kryptis, susiformavusi viešpataujant Sung dinastijai (960- 1279), pagrįsta tradiciniu konfucianizmu, papildant jį dualistine kosmogonija ir filosofine antropologija) laikotarpiu ir jį stipriai įtakojo šintoizmas ir dzenbudizmas, dėl kurių žiaurūs samurajų būdai buvo tramdomi išmintimi ir ramybe. Bušido išsivystė tarp 16-to ir 20-to amžių nors žinovai teigia, jog samurajų visuomenė buvo pradėjusi besivystyti jau 10-tame amžiuje, o mokslininkai teigia, kad pats terminas "bušido" retai yra paminimas literatūroje iš tų laikų. Pats žodis pirmą kartą buvo paminėtas Japonijoje 17-tame amžiuje Koyo Gunkan (Takeda šeimos paviešintieji kariniai archyvai). Dažnai naudoti žodį Japonijoje ir vakaruose pradėjo po 1899 metais išleistos Inazo Nitobe knygos "Bušido: Japonijos siela". Knygoje rašė, kad bušido yra tam tikri principai ir nuostatos, norint tapti tikru samurajumi, reikia laikytis jų ir buti įvaldžius šį meną. [1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kojiki yra Japonijos seniausia išlikusi knyga. Ji buvo parašyta 721 metais ir joje yra ištraukos apie Yamato Takeru, imperatoriaus Keiko sūnų. Knyga aprašo ankstyvosios Japonijos armijos vertybes ir literatūros įvaizdį, taip pat ir Japonijos karių kardo naudojimą ir susižavėjimą kardo menu. Panašūs įrašai vėliau randami ir Shoku Nihongi, ankstyvosios Japonijos istorijos užrašuose, parašytuose 797 metais. Skyriuje, kuriame aprašomi 721 metai, randamas pirminis žodžio "bušido" terminas - "buši", ir užuomina apie išsilavinusį kario poeto idealą. Kinų kalbos terminas "buši" atkeliavo į Japonų žodyną iš kinų literatūros. Pirminis terminas "saburau" yra veiksmažodis reiškiantis laukti arba palaikyti kompaniją aukšto rango žmogui, pirmą kartą paminimas Kokin Wakashu, pirmoje imperijos eilėraščių antologijoje , kuri buvo išleista 10-to amžiaus pradžioje. 12-to amžiaus pabaigoje, terminas "saburai" tapo sinonimiškas terminui "buši" ir asocijuojamas su vidutiniuoju ir aukštesniuoju karių luomais. Nors ir dauguma pirmųjų japonijos literatūros kūrinių vaizduoja kario portretą, terminas "bušido" neatsiranda užrašuose iki pat Tokugawa laikotarpio (1600-1868). [2] Nuo 13-tojo iki 16-tojo amžiaus literatūros raštuose egzistuoja gausa užuominų apie karinius idealus, nors nei viena iš jų neturėtų būti traktuojama kaip ankstyvoji žodžio "bušido" versija. Carl Steenstrup paminėjo, kad 13-tojo ir 14-tojo amžiaus raštai minėjo buši karį, garbinant tokias vertybes kaip neapgalvota drąsa, aršus pasididžiavimas savo šeima ir kartais beprasmis pasiaukojimas šeimininkui. Parašyta 3-jų amžių eigoje Haike Monogatari (knyga) kalba apie be galo idealizuotą ir didele dalimi išgalvotą istoriją, prasidėjusią 1180 metais, apie dviejų karinių genčių, Minamoto ir Taira, sunkumus 12-ojo amžiaus pabaigose. Kitaip ši istorija yra vadinama Genpei karu. Išsilavinusio kario idealas aiškiai aprašytas visoje Heike Monogatari. Haike Monogatari kariai sukūrė išsilavinusio kario įvaizdį, kuriuo sekė ateinančios kartos. Dėja, jų sukurtas įvaizdis buvo laikomas nepasiekiamu. Nežiūrint į tai, ankstyvajame moderniajame amžiuje šie idealai buvo aktyviai siekiami aukštesniuose karių luomose ir rekomenduojami kaip tinkama Japonijos kario forma.

Kiti pavyzdžiai termino "bušido" literatūroje 13-16 amžių, taip pat ir Japonijos:

  • Hojo Shigetoki - The Message Of Master Gokurakuji (1198–1261)
  • Shiba Yoshimasa - The Chikubasho (1350–1410)
  • Imagawa Sadayo - The Regulations Of Imagawa Ryoshun (1325–1420)
  • Asakura Toshikage - The Seventeen Articles Of Asakura Toshikage (1428–1481)
  • Hojo Nagauji - The Twenty-One Precepts Of Hōjō Sōun (1432–1519)
  • Asakura Norikage - The Recorded Words Of Asakura Soteki (1474–1555)
  • Takeda Shingen - The Iwamizudera Monogatari (1521–1573)
  • Takeda Nobushige - Opinions In Ninety-Nine Articles (1525–1561)
  • Nabeshima Naoshige - Lord Nabeshima's Wall Inscriptions (1538–1618)
  • Torii Mototada - The Last Statement of Torii Mototada (1539–1600)
  • Kato Kiyomasa - The Precepts of Kato Kiyomasa (1562–1611)
  • Kuroda Nagamasa - Notes On Regulations (1568–1623)

Sengoku laikotarpio karvedžių posakiai, tokių kaip Kato Kiyomasa ir Nabeshima Naoshige, buvo užrašomi ir perduodami palikuonims 16-tame amžiuje, kai Japonijoje buvo taikos metas. Knygoje skirtoje "visiems samurajams, nepaisant jų rango", Kato sakė, jei vyras neįdeda pastangų į bušido kasdien, jam bus sudėtinga mirti drąsia ir vyriška mirtimi. Todėl labai svarbu tai kiekvienam kariui įsikalti į galvą. Kato buvo žiaurus karys, kuris panaikino net poeziją, sakydamas, kad kiekvienas turėtų įdėti daug pastangų mokydamasis. Jis teigė, kad reikėtų skaityti knygas apie karinius reikalus ir nukreipti savo dėmesį tokias dorybes, kaip ištikimybė ir pagarba tėvams bei senoliams. Jei yra gimstama kario namuose, tai reikėtu susitelkti ties išmokimo abiejų ilgo ir trumpo kardo, bei mirtimi. Naoshige sako panašiai kad yra gėdinga vyrui mirti nerizikuojant gyvybe kovoje, nesverbu, kokio rango bebūtum. Ir kad Bushidō reiškia "beprotišką mirtį" ir net 50 ir daugiau negali užmušti tokio vyro. Tačiau, Naoshige taip pat siūlo visiems asmeniškai sužinoti apie pastangas, kurias žino žemesniųjų luomų atstovai. [3] Nuo 1600 iki 19-to amžiaus vidurio Japonijoje vyravo taika Tokugawa laikotarpiu, dar vadinamas ankstyvuoju mederniu arba "Edo". Per šį laikotarpį samurajai užėmė svarbią vietą politikoje ir šalies valdyme. Šio laikotarpio bušido literatūroje svarbią vietą užima raštai apie karinius veiksmus taikos laikotarpiu, atsižvelgiant į šalies ilgą karo istoriją. Šio laikotarpio literatūrą taip pat sudaro:

  • Nabeshima Naoshige
  • Budo Shoshinshu by Taira Shigesuke, Daidōji Yūzan
  • The Last Statement of Torii Mototada
  • Kuroda Nagamasa
  • Hagakure as related by Yamamoto Tsunetomo to Tsuramoto Tashiro.
  • Bugei Juhappan
  • A Book of Five Rings by Miyamoto Musashi

Hagakure sudaro daug posakių priskiriamų Sengoku laikotarpiui, apie su bušido susijusia filosofija 18-to amžiaus pradžioje. Hagakure buvo sudaryta 18-to amžiaus pradžioje, bet buvo laikoma "slaptu mokymu" Nabeshima genties iki pat Tokugawa laikotarpio pabaigos. Jo pasakymas, kad kario likimas yra mirti, kitaip sakant, susitelkimas į garbę ir reputaciją. Takugawa laikotarpio ronino mokinys ir strategas Yamaga Soko rašė dažniausiai apie dalykus susijusius su bušido, bukyo ir labiau bendra shido. Soko bando sudaryti sistemą "universalaus bušido" pabrėždamas "tyrias" konfucijaus vertybes, tuo pat metu išskirdamas nepaprastą ir dievišką Japonijos gamtą ir Japonijos kultūrą. Šios radikalios idėjos, į kurias įeina ir atsidavimas imperatoriui, nepaisant genties ar laipsnio, suteikia jam pranašumo su valdančiaisiais Šiogūnais. Jis buvo ištremtas į Ako sritį ir jo kūriniai nebuvo žinomi iki nacionalizmo paplitimo 20-to amžiaus pradžioje. Senstanti Tsunetomo bušido interpretacija yra daugiau iliustruota bei suformuota filosofijos, jo unikalios patirties ir vietos, kažkada atsidavimas pareigai ir nepalaužiamumas visiškai nesiderino su papročiais ir kylančios pilietinės visuomenės įstatymais. [4] Vietoje to, Tsunetomo manė, kad tikras samurajus turėtu nedvejoti atlikdamas savo pareigas, negalvojant apie sėkmę ar nesekmę.

Tiek Japonijoje, tiek užsienio šalyse naujausi mokymai susitelkė ties skirtumais tarp samurajų luomo ir bušido teorijų kurios išsivystė modernioje Japonijoje. Prieš kariniu laikotarpiu bušido dažnai buvo susitelkės į imperatorių ir labiau vertino tokias dorybes kaip pasiaukojimas ir ištikimybė, nei Tokugawa laikotarpio interpretacijos. Vyriausybė ir kariuomenė naudojo bušido propagandai, kurį klastojo savo naudai. Japonijos istorijos mokslininkai teigia, kad tas bušido kuris plito modernioje Japonijoje buvo iš dalies kitoks nei ankstesnėse tradicijose. Paskutiniu metu yra ginčyjimasi kad modernus bušido mokymas kilo 1880 metais, kaip Japonijos atsakas užsienio šalių įtakai. Prieš antrą pasaulinį karą ir jo metu, bušido buvo priverstinai naudojamas kariniams tikslams, kad pateikti karą kaip apsivalymą, o mirtį kaip pareigą. Tai buvo naudojama atkurti tradicines vertybes. Bušido suteikdavo kariams dvasinį skydą, kuris leisdavo jiems kautis iki galo ir nebijoti mirties. Kai prasidėjo karas, pasitelkiant bušido, buvo siekiama paskatinti tautą susivienyti. Kai pralaimėjo battle of attu , buvo stengiamasi daugiau nei du tūkstančius japonų mirčių panaudoti įkvėpti tautą nepasiduoti ir toliau išlikti vieningai. Bandydami argumentuoti tokį požiūrį, sakė, kad jei viskas tai žlugs, Japonijai gali kilti didelė gresmė ir visas karinis jūrų laivynas galės "pražysti kaip mirties gėlės". Pirmieji paminėjimai apie organizuotas savižudybes buvo sutiktos pasipriešinimu, nes tuo tarpu, kai bušido siekė, kad karys visad suprastu, kaip arti yra mirtis, kovos menas nesiekė įteikti, kad tai yra vienintelė galima pabaiga, tiesiog karys turi žinoti tokios pabaigos galimybę ir su ją jau būti susitaikęs. Tokie tvirtinimai buvo laikomi tikra bušido dvasia. Blogas elgesys su karo belaisviais buvo paneigti, kai paaiškino, jog su jais buvo elgiamasi gerai dėl vertybių, kuriomis vadovaujasi bušido. Paviešinti sulaikytųjų interviu buvo pavadinti ne propaganda, o paprasčiausia simpatija priešui. Tokią simpatiją gali sukelti tik bušido.[5]

Bušido šiuo metu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tiek bušido, tiek ir kiti kovos menai, moderniame pasaulyje yra visiškai kitokie. Modernus bušido labiau susitelkia ties savigyna, kovojimu, sportavimu, turnyrais ir tiesiog fizinio stiprumo lavinimu. Nors visi šie dalykai yra labai svarbūs kovos menams, trūksta daug svarbesnio dalyko, tai yra asmenybės ugdymo. Bušido menas mokė karius svarbių gyvenimo paslapčių, kaip užauginti vaikus, kaip rengtis, kaip elgtis su šeima ir kitais žmonėmis, kaip ugdyti asmenybę, dalykų susijusių su finansais. Visi šie dalykai svarbūs norint būti gerbiamu kariu. Nors šiuolaikinis bušido ir vadovaujasi aštuoniomis dorybėmis, tačiau vien to neužtenka. Bušido ne tik mokė kaip tapti kariu, bet ir visų gyvenimo išminčių. Karys, kurį aprašo bušido yra ne profesija, o gyvenimo būdas. Nebūtina būti armijoje, kad būti kariu. Terminas "karys" nusako žmogų, kuris dėl kažko kovoja, nebūtinai fiziškai. Žmogus būna tikru kariu dėl to, kas yra jo širdyje, prote ir sieloje. Viskas kitas, yra tiesiog įrankiai, kūrie leidžia tobūlėti. Bušido yra gyvenimo būdas, kuris reiškia gyventi kiekviena akimirka, garbingai ir sąžiningai. Visa tai užima didelę svarbą kario gyvenime, tiek dabar, tiek ankstesniais laikais. [6]

8 bušido dorybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Sąžiningumas - arba teisingumas yra svarbiausia bušido dorybė. Sąžiningumas yra pasitelkiamas kai daromi sprendimai, atsižvelgiant į priežastis per daug nedvejojant. Mirti kai reikia mirti, pulti kai reikia pulti. Sąžiningumas yra kaip kaulai kūnui. Be kaulų, galva nesilaiko, rankos nejuda, kojos nestovi. Lygiai taip pat ir sąžiningumas, be jo, nei talentas, nei sunkus darbas nepadarys tikro samurajaus.
  • Drąsa - slėptis kaip vėžliui savo kiaute reiškia visai negyventi. Tikras karys turi turėti didvyriškos drąsos, kuri yra ne akla, bet stipri ir protinga. Tai reiškia gyventi pilnai ir nuostabiai. Taip pat, nesielgti taisingai, reiškia drąsos trūkumą. Kitaip tariant, elgtis teisingai yra drąsa.
  • Palankumas / Gailestingumas - per sunkias treniruotes karys tampa vikrus ir stiprus. Tokias galias jis turi panaudoti tik geriems tikslams ir atsiradus bet kokiai galimybei padėti savo bendražygiui, o jei galimybės nėra, tai rasti tokią.
  • Pagarba ir mandagumas - tikram kariui nebūtina būti žiauriam ir nereikia įrodynėti savo stiprumo. Karys yra gerbiamas ne tik dėl savo jėgos, bet ir dėl to, kaip jis elgiasi su kitais. Nežiūrint į asmeninius jausmus kitam, mandagumas turėtų būti palankumo išraiška. Jei ši dorybė yra sukeliama baimės, nenorint ižeisti gero skonio, tai tokia dorybė yra nieko verta. Aukščiausia mandagumo forma yra meilė.
  • Sąžiningumas ir nuoširdumas - jei karys pasakė, kad padarys, jam nereikia žadėti, nes jiems kalbėti ir daryti turi būti lygūs veiksmai. Yra manoma, kad pinigai užgožia išmintį, todėl nuo mažens, kariai yra mokomi į pinigus nežiūrėti kaip į vertybę. Bušido paskatino taupymą, ne tiek dėl ekonominių priežasčių, kiek norint išmokyti saikingumo.
  • Garbė - garbės jausmas yra ryškus savigarbos ir savivertės suvokimas. Gėdos baimė buvo kaip kardas virš samurajaus kaklo. Visišką garbę karys turi jausti tik sau, nes tai ką darai parodo koks esi ištikrųjų ir nuo savės nepabėgsi.
  • Pareiga ir ištikimybė - kariai yra atsakingi už viską ką jie pasakė ar padarė ir už visas pasekmes. Jie turi iki galo išlikti ištikimi tiems už kuriuos kovoja.
  • Savitvarda ir asmenybė - tikras karys turi žinoti kas yra teisinga ir kas ne. Remiantis tuo, jis turi veikti pasitelkęs kitas dorybes. Visko šito turi išmokyti ir savo vaikus, jau nuo pat mažens formuoti jų asmenybę. Taip pat, nemažiau svarbu turėti savitvardą. Karys niekada negali prarasti savitvardos, nesvarbu kokioje situacijoje bebūtų. [7]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Flanagan, D., 2016. Bushido: The samurai code goes to war. The Japan Times. Peržiūrėta lapkričio 20, 2016.[8]
  2. Yamamoto, T., 2002. Hagakure: The Book of the Samurai. USA: Kodansha.
  3. McKay, K., 2008. The Bushido Code: The Eight Virtues of the Samurai. Peržiūrėta lapkričio 20, 2016. [9]
  4. Nitobe, I., 1904. Bushido, the Soul of Japan. Tokyo: Teibi Publishing Company
  5. Nitobe, I., 1975. Bushido: The Warrior's Code. CA: Black Belt Communications
  6. Pletcher, K., 2016. Bushido. Encyclopedia Britannica. Peržiūrėta lapkričio 20, 2016. [10]
  7. Sanders, B., 2012. Modern Bushido: Living a Life of Excellence. USA: CreateSpace Independent Publishing Platform.
  8. Tsunetomo, Y., 2001. Bushido: The Way of the Samurai. NY: Squere One Publishers.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Yamamoto, T., 2002. Hagakure: The Book of the Samurai.
  2. Nitobe, I., 1975. Bushido: The Warrior's Code.
  3. Nitobe, I., 1904. Bushido, the Soul of Japan.
  4. Tsunetomo, Y., 2001. Bushido: The Way of the Samurai.
  5. Modern Bushido: Living a Life of Excellence.
  6. Sanders, B., 2012. Modern Bushido: Living a Life of Excellence.
  7. McKay, K., 2008. The Bushido Code: The Eight Virtues of the Samurai.
  8. http://www.japantimes.co.jp/culture/2016/07/23/books/bushido-samurai-code-goes-war/#.WD8zO9SLSt_
  9. http://www.artofmanliness.com/2008/09/14/the-bushido-code-the-eight-virtues-of-the-samurai/
  10. https://www.britannica.com/topic/Bushido