Brankačių koplyčia

Brankačių koplyčia (it. La Cappella Brancacci) – koplyčia Florencijos Karmelio Šv. Marijos bažnyčioje, garsi XV a. ankstyvojo renesanso freskomis, kurias sukūrė Mazačas, Mazolinas ir Filipinas Lipis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Savo giminės koplyčios Karmelio Šv. Marijos bažnyčioje dekoravimą finansavo Feličė Brankačis (Felice Brancacci, 1382−1447). Joje 1425−1427 m. dirbo Mazolinas ir Mazačas. Jie abu išvyko, Mazolinas į Vengriją ir Mazačas į Romą, nebaigę darbų. Tarp 1435−1458 m. koplyčia buvo vienuolių pervadinta į Liaudies Madonos koplyčią, Feličei Brankačiui užsitraukus politinę nešlovę Florencijoje. Į ją buvo perkeltas XIII a. sukurtas Madonos paveikslas iš didžiojo bažnyčios altoriaus. Ta proga tikriausiai buvo sunaikintos tos Mazačo freskų vietos, kuriose buvo pavaizduoti Brankačių giminės nariai. 1481−1485 m. koplyčios dekorą baigė Filipinas Lipis. 1746−1748 m. koplyčia buvo intensyviai pertapoma. Vinčencas Meucis pertapė koplyčios lubas rokoko stiliaus freska, vaizduojančia Mergelę Mariją, ir taip sunaikino Mazolino tapytus evangelistų atvaizdus. Tuo pačiu metu liunečių freskos „Apaštalų laivo sudužimas“ ir „Apaštalų pašaukimas“ buvo užtapytos. 1771 m. kilęs gaisras beveik sunaikino bažnyčią, bet laimingų aplinkybių dėka Brankačių koplyčia liko ugnies nepaliesta.

Freskos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Brankačių koplyčios freskų ciklas dedikuotas Šv. Petro gyvenimo istorijai. Iš trijų tapytojų, kurie dirbo koplyčioje, Mazačo freskos išsiskiria aukšta menine ir istorine verte. Jei Mazolinas dar dirbo tarptautinės gotikos stiliumi, tai Mazačo tapyba su aiškiai išreikštu perspektyviuoju vaizdavimu ir figūrų tūriais jau buvo naujos, renesanso dailės pradžia. Ilgą laiką jo freska „Išvarymas iš Rojaus“ buvo su tapytomis medžių šakelėmis su lapais, kad pridengti Adomo ir Ievos nuogumą.