Branduolinė žiema

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Branduolinė žiema yra hipotetinės pasaulio klimato sąlygos, kurios susiformuotų po didelio masto branduolinio karo. Manoma, kad didelio kiekio branduolinių užtaisų susprogdinimas, ypač ant degių objektų (tokių kaip miestai), sukurtų didžiulį dūmų ir pelenų sluoksnį stratosferoje, neleidžiantį Saulės spinduliams pasiekti žemės paviršiaus. Tai radikaliai atvėsintų orą planetoje.

Panašios klimato sąlygos susidarytų nukritus ypač dideliam meteoritui ar išsiveržus labai galingam ugnikalniui.

Mechanizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dalelių sluoksnis atmosferoje ženkliai sumažintų Saulės šviesos kiekį, kuris pasiekia Žemės paviršių, o tokios sąlygos gali išlikti stratosferoje kelias savaites ar net kelerius metus (dūmai ir pelenai susidarę degant naftai ir plastmasėms sugeria žymiai daugiau Saulės šviesos nei dūmai susidarę degant medienai). Pelenai atmosferoje judėtų vidutiniame aukštyje nešami vakarų - rytų vėjų ir suformuotų tolygią dalelių juostą aplink šiaurės pusrutulį tarp 30° ir 60° platumos (nes pagrindiniai taikiniai pagal daugelį branduolinio karo scenarijų būtų būtent šiose platumose). Stori juodi debesys neleistų iki žemės prasimušti Saulei mažiausiai keletą savaičių, dėl to paviršinė temperatūra nukristų apie 30 °C.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]