Borisas Bazarovas
| Borisas Bazarovas Борис Яковлевич Базаров | |
|---|---|
| Gimė | 1893 m. gegužės 27 d. Kelmė, Rusijos imperija |
| Mirė | 1939 m. vasario 21 d. (45 metai) Maskva, TSRS |
| Veikla | žvalgyba |
| Alma mater | Vilniaus karo mokykla |
Borisas Bazarovas (Борис Яковлевич Базаров, tikroji pavardė Borisas Špakas; 1893 m. gegužės 27 d. Kelmėje, Rusijos imperija – 1939 m. vasario 21 d. Maskvoje, TSRS) – TSRS žvalgybininkas, valstybės saugumo majoras.
Slapyvardžiai Da Vinčis, Kinas, Nordas
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė 1893 m. gegužės 27 d. Kelmėje pašto darbuotojo šeimoje.[1] Motina buvo namų šeimininkė. 1911 m. baigė Vilniaus realinę mokyklą.
1914 m. baigė Vilniaus karo mokyklą. Dalyvavo I pasauliniame kare, Orenburgo 105-ojo pulkе buvo būrio vadu (paporučikis). 1914 m. pabaigoje tapo poručiku ir kuopos vadas. 1916 m. papuolė į vokiečių nelaisvę, kur išbuvo 3 metus.
Po 1918 m. lapkričio revoliucijos Vokietijoje Bazarovas buvo paleistas ir grįžo į Rusiją, į Krymą. Pradžioje apsistojo Rostove prie Dono, vėliau persikėlė į Jekarinodarą, kur įsidarbino vietinėje tipografijoje. Čia susipažino su būsima žmona.
1919 m. sausį Bazarovą mobilizavo į Baltųjų kariuomenę. Tarnavo jaunesniuoju karininku viename iš Denikino kariuomenės dalinių štabų, vėliau – Vrangelio armijoje. Raudoniesiems užėmus Krymą su Vrangelio kariuomenės likučiais evakavosi į Turkiją. Pradžioje gyveno Konstantinopolyje, vėliau persikėlė į Berlyną.
Nėra žinoma, kaip jis tapo tarybinės žvalgybos darbuotoju. Pagal vieną versiją jis 1921 m. pradžioje, nusivylęs baltųjų judėjimo idėjomis, pats pasisiūlė dirbti čekistams. Pagal antrą versiją jis į Baltųjų kariuomenę įstojo pagal ČK užduotį.[2]
1921 m. kovą Bazarovas jau buvo ČK Užsienio skyriaus kadrinis darbuotojas, pradžioje operatyvininkas, vėliau nelegalios rezidentūros Bulgarijoje (kurios interesai apėmė ir Rumuniją bei Jugoslaviją) vadovas.
Nuo 1924 m. iki 1927 m. dirbo TSRS ambasadoje Vienoje, kur kuravo šnipus dirbusius Bulgarijoje, Jugoslavijoje, Austrijoje ir Rumunijoje. 1927 m. grįžo į Maskvą, kur vadovavo OGPU Užsienio žvalgybos skyriaus Balkanų sektoriui. 1928 m. dėl sveikatos išstojo iš OGPU ir neilgai dirbo ALŪT. Tais pačiais metais vėl grįžo į OGPU ir buvo pasiųstas į Berlyną, kur dirbo nelegalaus rezidento pavaduotoju. vadovavo nelegalioms grupėms. Iš Berlyno vadovavo vienuolikai agentų Paryžiuje, šešiems Bukarešte, dviem Sofijoje, dviem Zagrebe, vienam Belgrade ir vienam Stambule. 1930 m. Jungtinės karalystės užsienio reikalų ministerijoje užverbavo agentą Ernest Holloway Oldham.
1935 m. išvyko į JAV, kur tapo rezidentu Niujorke ir šnipinėjo JAV iki 1937 metų. 1937 m. jam suteiktas valstybės saugumo majoro laipsnis.
1938 m. grįžo į TSRS atostogų ir 1938 m. liepos 3 d. suimtas apkaltinus špionažu. 1939 m. vasario 21 d. nuteistas mirties bausme. Tą pačią dieną sušaudytas. Palaidotas Dono kapinėse (Донское кладбище).
1956 m. gruodžio 22 d. TSRS AT Karinės kolegijos reabilituotas.[3]
B. Bazarovas laisvai kalbėjo vokiečių, bulgarų, prancūzų ir serbų-kroatų kalbomis.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Hede Massing, This Deception (New York, NY: Duell, Sloan and Pearce, 1951).
- Allen Weinstein and Alexander Vassiliev, The Haunted Wood: Soviet Espionage in America—the Stalin Era. New York: Random House, 1999.
- Nigel West and Oleg Tsarev, The Crown Jewels: The British Secrets at the Heart of the KGB Archives. London: HarperCollins, 1998; New Haven: Yale University Press, 1999).
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Biografija I (rus.)
- ↑ Да Винчи советской внешней разведки
- ↑ Biografija II (rus.) Archyvuota kopija 2010-08-10 iš Wayback Machine projekto.