Boris Pahor

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Boris Pahor (2015)

Boris Pahor (g. 1913 m. rugpjūčio 26 d. Triestas) – slovėnų rašytojas.

Laikomas vienu svarbiausių tebekuriančių slovėnų kalba autorių.

Jo literatūrinė kūryba pripažinta Prancūzijoje, Vokietijoje, JAV, mažesniais mastais taip pat Ispanijoje ir Suomijoje. Gerai žinoma ir trilogija apie slovėnų mažumą, gyvenančią Italijoje; ji išversta į vokiečių ir prancūzų kalbas. Verstų į kitas kalbas kūrinių yra ir daugiau, tai prancūzų, vokiečių, serbo-kroatų, vengrų, anglų, ispanų, italų, katalonų ir suomių auditorijas pasiekę darbai.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jaunystė ir mokslo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Borisas Pahoras gimė slovėnų šeimoje 1913 metais, Trieste, tuometinėje Austrijos-Vengrijos sudėtyje. Jo tėvas į miestą persikėlė iš Kraso ir dirbo kaip austrų valdžios pareigūnas. 1919 metais buvo atleistas naujosios Italijos valdžios, vėliau vertėsi kaip gatvės prekeivis.

Vaikystės ir jaunystės metais Borisas Pahoras buvo nacionalinės ideologijos auklėjimo liudininku ir prieš ją kovojo visą gyvenimą. 1920 metais tapo italų fašistų surengto Triesto rotušės padegimo ir kitų nusikaltimų, kurie buvo padaryti Italijoje gyvenusiems slovėnams, liudininku. Daugelis jo prisiminimų atsiskleidė esė, vėlesniuose romanuose, kaip, pvz., Trg Oberdan (Oberdano aikštė). Knyga buvo pavadinta pagal aikštę, kurioje stovėjo jau minėta Triesto rotušė, o aikštė buvo pavadinta Guglielmo Oberdan’o – XIX a. radikalaus italų nacionalisto garbei.

Vidurinę slovėnišką mokyklą 1919-1923 metais lankė Trieste, vėliau visos slovėnų ir kroatų mokyklos Furlanijos apylinkėje buvo paveiktos Gentile’o mokyklinės reformos. Mokslus tęsė italų kalba. Buvo įrašytas į Romos katalikų kunigų seminariją Koper’e, tuometinės Italijos teritorijoje (Capodistria), ir ją baigė 1935 metais. Goricoje studijavo teologiją, nors 1938 metais studijas metė. Studijų metu jį stipriai šokiravo brutalus slovėnų dirigento Lojze’o Bratužo užpuolimas, kurį 1936 metų Kalėdų vakarą fašistai pagrobė ir kankino, vėliau jis Goriškos ligoninėje mirė. Studijų Kopre ir Goricoje metu Borisas Pahoras pradėjo studijuoti bendrinę slovėnų kalbą. Tuo metu Julijskos krašte buvo uždraustas bet koks viešas ar asmeninis slovėnų kalbos naudojimas. Pahoras į draudimą nekreipė dėmesio ir savo pirmąją trumpąją prozą paskelbė daugelyje Ljubljanos žurnalų, vadovaujant Jožko Ambrozič’iui. 1939 metais užmezgė ryšį su katalikišku slovėnų poetu ir mąstytoju Edvardu Kocbeku. Šis jį supažindino su tuometinėmis literatūrinėmis srovėmis ir padėjo tobulinti bendrinę slovėnų kalbą. Pahoras į Triest’ą grįžo 1938 metais, ten artimai bendravo su kai kuriais slovėnų intelektualais, kurie daugiausia dirbo pogrindyje.

Pasipriešinimo kovos ir kalėjimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1940 metais Pahoras buvo pašauktas į Italijos kariuomenę ir išsiųstas į mūšius Libijoje. Apie patirtis Libijoje ir asmeninius pokyčius susidūrus su arabiškuoju pasauliu Pahoras kalba romane Nomadi brez oaze (Klajokliai be oazės). 1941 metais buvo perkeltas į Lombardiją kaip karinis vertėjas. Iškart Paduvos universitete įsirašė į italų raštijos studijas.

Po Italijos taikos su sąjungininkais 1943 metų rugsėjį grįžo į Triestą, kuris jau buvo okupuotas vokiečių. Po kelių savaičių okupuotame mieste Borisas Pahoras mąstė apie prisijungimą prie pasipriešinimo būrių ir Jugoslavijos partizanų, kurie tuo metu buvo Slovėnijos pajūrio regionuose. 1955 metais tas lemtingas savaites aprašė romane Mesto v zalivu (Miestas įlankoje). Knygoje rašoma apie jauną slovėnų intelektualą iš Triesto, kuris grumiasi su painiais asmeniniais ir politiniais įvykiais Antrojo pasaulinio karo metais ant ribos tarp Italijos ir Slovėnijos.

1944 metų sausio 21 buvo sugautas ir perduotas naciams. Šie jį uždarė Triesto kalėjime, o vėliau, 1944 vasario 28, išsiuntė į Dachau koncentracijos stovyklą. Iš ten buvo perkeltas į Markirch ir Natzweiler-Struthof, po to atgal į Dachau, Mittelbau-Doro, Harzungen ir galiausiai Bergen-Belsen, iš kur buvo 1945 metų balandžio 15 išlaisvintas. Koncentracijos stovyklų patirtys tapo vienu pagrindinių Pahoro romanų įkvėpimu, jis buvo dažnai lyginamas su Primo Levi, Imre’u Kertesz’u ir Jorge’u Semprun’u. Už Slovėnijos ribų greičiausiai vienas žinomiausių jo darbų yra romanas Nekropola, kuriame kaip lankytojas vaikščiodamas po Natzweiler-Struthof prisimena internacijas ir žmonių tarpusavio santykius stovykloje.

Šaltojo karo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pahoras į Triestą grįžo 1946 metų gale. 1947 apsigynė diplomą Paduvos universitete, jo diplominio darbo tema buvo Edvardo Kocbeko poezija. Tais metais Kocbeką sutiko pirmą kartą ir tarp jų užsimezgė draugystė, trukusi iki pat Kocbeko mirties.

1951 ir 1952 metais Pahoras gynė Kocbeko darbus prieš organizuotus Slovėnijos Komunistų partijos puolimus. Suartėjo su liberaliaisiais demokratais ir 1966 metais kartu su Tržaškos rašytoju Alojz'u Rebula įkūrė laikraštį Zaliv, kuriame gynė tradicinę demokratinę politiką prieš tuometinės Jugoslavijos totalitarizmą. Laikraštis Zaliv tapo svarbia demokratinių debatų vieta, kur daugelis slovėnų intelektualų reiškė savo nuomonę. Pahoras iš laikraščio išėjo 1990 metais, kai pirmuosiuose slovėnų rinkimuose po Antrojo pasaulinio karo laimėjo partija DEMOS (Demokratinė Slovėnijos opozicija).

1953-1975 metais Pahor dėstė italų raštiją slovėnų vidurinėje mokykloje Trieste. Buvo aktyvus tarptautinės organizacijos AIDLCM narys. Organizacija saugo mažumų kalbas ir kultūrą. Ši patirtis įtvirtino jo anti-centrinį požiūrį.

»Afera Zaliv«[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1975 metais Pahoras ir Alojzas Rebula Trieste išleido knygą pavadinimu Edvard Kocbek: pricevalec nasega casa (Edvardas Kocbekas: mūsų laikų liudininkas). Knygoje buvo išspausdintas interviu su slovėnų poetu ir mastytoju Edvardu Kocbeku, kuriame Kocbekas išreiškė aiškų nepasitenkinimą 12.000 slovėnų krašto gynėjų nužudymu, kurį 1945 metų gegužę ir birželį organizavo revoliucionieriai komunistai. Knyga sukėlė didžiulį skandalą Jugoslavijoje ir pradėjo didelę Jugoslavijos žiniasklaidos kampaniją prieš Kocbeką. Laikraštis Zaliv, pagrindinis knygos leidėjas, Jugsolavijoje buvo uždraustas, o iki 1981 metų draudimas patekti į šalį galiojo ir Pahorui.

1989 metais Pahoras išleido prisiminimų apie Kocbeką knygą Ta ocean strasno odprt. Knygą išleido prestižinė slovėnų leidykla Slovenska matica, leidinyje buvo ir žymaus istoriko Bogo Grafenauer’io įvadinis žodis. Taigi buvo žengtas pirmas žingsnis norint pakelti visuomenės nuomonę apie Kocbeką.

Dabartinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Borisas Pahoras šiuo metu gyvena ir kuria gimtajame Trieste. Amžinai veiklus viešajame tiek Slovėnijos, tiek italų regiono Furlanijos gyvenime. 2007 metais viešai rėmė LDS kandidatą į Slovėnijos prezidentus – Mitja Gaspari. 2009 metais kandidatavo į Europos parlamentą.

Be slovėnų ir italų kalbų, puikiai kalba prancūzų kalba.

Literatūriniai pasiekimai ir įtaka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1960-ųjų metų Borisas Pahoras darbai tapo žinomi Jugoslavijoje, nors garsas apie juos ir buvo apribotas slovėnų komunstinio režimo, kuris Boriso Pahoro asmenyje matė potencialų pavojų. Be to jis tapo vienu pagrindinių moralinių kelrodžių pokario slovėnų rašytojų kartai, tarp kurių buvo ir Drago Jancaras. Šis daug kartų pabrėžė Boriso Pahoro įtaką savo kūrybai, ypač darbe Moz ki je rekel ne (1993).

1992 metais už literatūrinę kūrybą buvo apdovanotas Prešerno apdovanojimu, o 2007 metų gegužę buvo priimtas į legije casti – aukščiausią Prancūzijos pripažinimą gavusių žmonių gretas. Įvairios institucijos jį daug kartų nominavo Nobelio literatūros premijai. 1993 metais buvo išrinktas, o 2009 metais tapo Slovėnijos mokslo ir meno akademijos nariu.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmoji Pahoro literatūrinė kūryba patvirtinta dvejose neteisėtose ir slapta išleistose slovėnų katalikų jaunimo Treste publikacijose: Malajda (1939) ir Dvignjeni iz nedelje strmimo v zemeljski krog (1940).

  • Moj trzaski naslov (1948) – trumpi pasakojimai
  • Svobodna polemika (1952) – esė
  • Vila ob jezeru (1955) pdf – romanas
  • Mesto v zalivu (1955) – romanas
  • Nomadi brez oaze (1956) – romanas
  • Onkraj pekla so ljudje (1958) – romanas, 1978 metais išleistas pavadinimu Spopad s pomladjo
  • Kres v pristanu (1959) pdf – trumpi pasakojimai, 1972 metais išleisti pavadinimu Grmada v pristanu
  • Na sipini (1960) pdf – trumpi pasakojimai
  • Mali samouk (1963) – vaikų pasaka
  • Parnik trobi nji (1964) – romanas
  • Nekropola (1967) pdf – romanas
  • Odisej ob jamboru (1969) – esė
  • Skarabej v srcu (1970) – dienoraštis, prisiminimai
  • Varno narocje (1974) – trumpi pasakojimai
  • Zatemnitev (1975) – romanas
  • Edvard Kocbek: pricevalec nasega casa – straipsnis, interviu
  • Trzaski mozaik (1983) – uzrasai, esė
  • V labirintu (1984) – romanas
  • Ta ocean, strasno odprt (1989) – prisiminimai, dienoraštis
  • Zlahtne transverzale (1991) – dienoraštis
  • Napoved nove plovbe (1992) – dienoraštis
  • Srecko Kosovel (1993) – studija, biografija (italų kalba) (slovėnų kalba 2008)
  • Slovenska svatba (1995) – dienoraštis
  • Ladja brez krmarja: narodna identiteta v italijanski knjizevnosti od Danteja do Slataperja (1996) – esė
  • V vodoravni legi (1997) – prisiminimai trečiuoju asmeniu
  • Pogled iz jamborovega kosa (1998) – esė, pokalbiai, interviu
  • Zibelka sveta (1999) – romanas
  • Dihanje morja (2001) – trumpi pasakojimai
  • Trzaski odzivi (2001) – esė
  • Notranji odmevi (2003) – užrašai, prisiminimai
  • Zgodba o reki, kripti in dvorljivem golobu (2003) – romanas
  • Letteratura slovena del Litorale: vademecum / Kosovel a Trieste e altri scritti« (2004) – trumpa biografija, esė (italų kalba)
  • Meni pojejo fantje, meni pojejo! (2004)
  • Trg Oberdan (2006) – romanas
  • Trst in slovenski cas (2006) – esė
  • Moje suhote in njihovi ljudje (2008) – prisiminimai, esė
  • Tre volte no (2009) – interviu (Mile Orlic) (italų kalba)
  • Zalivi: citanka (2010) – ištraukų rinkinys
  • Soncna ura: Pisemska korespondenca Borisa Pahorja in Marije Zagar (1961-1996) (2010)
Commons-logo.svg

Vikiteka