Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Šis straipsnis apie Popiežių Bonifacą IX. Apie kitus popiežius vardu Bonifacas skaitykite straipsnyje Popiežius Bonifacas. Apie asmenis, turinčius vardą Bonifacas skaitykite straipsnyje Bonifcas.
Bonifacas IX (lot.Bonifatius IX; tikrasis vardas Pietro Tomacelli; ~1350 m. – 1404 m. spalio 1 d.) – 203-asis Romos katalikų
popiežius, vadovavęs Katalikų Bažnyčiai nuo 1389 m. lapkričio 2 d. iki savo mirties 1404 m. spalio1 d. Jis buvo antrasis popiežius, valdęs Vakarų bažnyčios schizmos laikotarpiu.[1] Tuo metu Avinjono pretendentai antipopiežiai Klemensas VII ir Benediktas XIII išlaikė Romos kuriją Avinjone, globojamą Prancūzijos monarchijos.
Pietro Tomacelli buvo kilęs iš senos, bet neturtingos Neapolio barono Giacomo Tomacelli ir Verdella Caracciolo šeimos. Jis buvo palikuonis Tamaso Cybo, priklausiusio įtakingai Genujos kilmingųjų šeimai ir apsigyvenusio Kazarano mieste, Neapolio karalystėje. Metraštininkas Ditrichas Nihaimietis tvirtino jį buvus mažai raštingu. Būsimasis popiežius nepasižymėjo nei kaip išsilavinęs teologas, nei įgudęs Kurijos reikaluose, tačiau sunkiais laikais jis buvo taktiškas ir apdairus. Istorikas Ludwig Pastor, peržvelgęs jo pontifikatą, pažymi: „Daugybė pastangų išlaikyti vienybei šiuo laikotarpiu sudaro vieną liūdniausių Bažnyčios istorijos skyrių. Nei vienas popiežius neturėjo pakankamai didžiadvasiškumo, kad nutrauktų siaubingą padėtį“ tiesiog atsistatydindamas.[2]
Pietro Tomacelli išrinktas popiežiumi 1389 m. Jis buvo paskutinis popiežius, pasirinkęs šv. Bonifaco vardą, be to, jauniausias XIV a. popiežius. Po jo išrinkimo konklavojeVokietija, Anglija, Vengrija, Lenkija ir didžioji dalis Italijos pripažino jį Romos popiežiumi. Likusi Europa palaikė Avinjono antipopiežių Klemensą VII. Jis ir Bonifacas abipusiai vienas kitą ekskomunikavo.[3]
Bonifaco IX valdymo laikotarpiu Romoje kanonizuota šv. Brigita Švedė, buvo švenčiamos dvejos jubiliejinės metinės. 1390 m. šventę jau buvo paruošęs jo pirmtakas Urbonas VI. Keliems Vokietijos miestams suteiktos „jubiliejinės privilegijos“ – indulgencijos, kurių skelbimas buvo siejamas su piktnaudžiavimu ir skandalais. 1400 m. jubiliejus į Romą pritraukė didžiules piligrimų minias, ypač iš Prancūzijos. Nepaisant maro grėsmės, Bonifacas IX liko mieste.[3]
Antipopiežius Klemensas VII mirė Avinjone 1394 m. rugsėjo 16 d., tačiau Prancūzijos kardinolai greitai, jau rugsėjo 28 d., jo įpėdiniu išrinko kardinolą Pedro de Luną, kuris pasirinko Benedikto XIII vardą. Per ateinančius kelerius metus Bonifacas IX buvo įtikinėjamas atsisakyti sosto net ištikimiausių jo rėmėjų – Anglijos karaliaus Ričardo II (1396 m.) ir Vokietijos karaliaus Vaclovo IV (1398 m .). Tačiau popiežius šiuos siūlymus atmetė.
XIV a. pabaigoje visoje Europoje pradėjo plisti flagelantizmas. „Baltieji atgailautojai“ vaikščiojo miestų gatvėmis su baltais gobtuvais ant galvų, plakdamiesi botagais, kad pakartotų Kristaus kryžiaus kelią į Golgotą. Procesijos priekyje visada eidavo vyras su dideliu kryžiumi ant pečių. Oficiali bažnyčia nepriėmė flagelantizmo. Apie 1399 m. panaši procesija artėjo prie Romos, pakeliui rinkdama šalininkus. Bonifacas IX ir Romos kurija iš pradžių palaikė atgailaujančiųjų entuziazmą, tačiau jiems įžengus į Romą, popiežius įsakė suimti procesijos vadą ir sudeginti ant laužo, o po to flagelantai išsiskirstė.[3]
Anglijoje teologo Džono Viklifo antipopiežiški pamokslai sulaukė aukštųjų dvasininkų ir karaliaus pritarimo.[3] Dėl to Anglijos parlamentas patvirtino ir išplėtė Ričardo II įgaliojimus, suteikdamas jam teisę vetuoti popiežiaus paskyrimus Anglijoje. Bonifacas IX buvo priverstas atsitraukti ir galiausiai susitaikyti su šiuo sprendimu.
1398 ir 1399 m. Bonifacas IX kreipėsi į krikščioniškąją Europą, siekdamas paramos Bizantijos imperatoriui Manuilui II Paleologui, kuriam grėsė pavojus iš Osmanų imperijos.[3] Tačiau niekas nerodė entuziazmo dėl naujo kryžiaus žygio.
1390 m. jis kartu su antipopiežiumi Klemensu VII palaimino Berberų kryžiaus žygį, nukreiptą prieš Berberų piratus. Karinę kampaniją, privedusią prie Mahdijos apgulties, entuziastingai palaikė Prancūzijos karalius Karolis VI Mylimasis.
1400 m. rugpjūčio 20 d. Vokietijos kunigaikščiai nuvertė karalių Vaclovą IV ir į sostą pasodino Bavarijos kunigaikštį Ruprechtą. 1403 m. Bonifacas IX pritarė Vaclovo nušalinimui ir pripažino Ruprechtą.
Bonifacijaus IX nieko nepadarė, kad užbaigtų schizmą. Jo pontifikato metu klestėjo nepotizmas, indulgencijų pardavimai ir plati Kurijos biurokratija.[3]
Kryžiuočių valstybė siekė dominuoti Rytų Europos regione ir plėsti savo teritoriją. Ir priėmus krikščionybę, tebesitęsė kryžiaus žygiai į Lietuvą ir gretimas šalis. Tik 1403 m., prašomas Jogailos ir Vytauto, Bonifacas IX išleido bulę, draudžiančią Kryžiuočių ordinui kariauti su Lietuva. Popiežius išreiškė aiškią paramą apkrikštytai Lietuvai. Kryžiuočiai jau nebegalėjo tikėtis svarios Vakarų pagalbos tolesniems kryžiaus žygiams prieš Lietuvą.[4]
.jpg)
Vikiteka